Literatūra
Saulius Vasiliauskas. Kitokios žuvys irgi trokšta įkvėpti pasaulio

2013-02-13

Audronė Urbonaitė. Cukruota žuvis. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Vienas bičiulis kartą yra sakęs, kad lietuviška moterų literatūra nenusipelnė didesnio dėmesio, jei lygintume ją su tikrų rašytojų, suprask, vyrų kūryba (teneįsižeidžia skaitančiosios, dėl kurių, linkėdamas bičiuliui ramaus gyvenimo, neminėsiu jo asmens duomenų). Tąkart nesileisdamas į platesnes diskusijas šiuo keistu klausimu, vėliau nuolat jį prisimindavau skaitydamas šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Tiesa ta, kad ne sykį teko keisti bičiulio siūlytą radikalų atsakymą. Taip nutiko ir skaitant iki tol negirdėtos autorės Audronės Urbonaitės knygą „Cukruota žuvis“, kuri, pripažinsiu, kiek neplanuotai atsidūrė ant rašomojo stalo ir skaitymo chronologijoje aplenkė ne vieną gyvybiškai svarbų ir aktualų autorių.

Vos tik atsvertęs knygą, ėmiau intensyviai mintyse kartoti: privalau tuč tuojau šitą mesti į šalį (argumentai: 1. Autorė [man] negirdėta. 2. Autorė žurnalistė. 3. Tema verta „Popso“apibūdinimo). Netrukus radau tokiai užmačiai tinkamų kontrargumentų.

Antroji Audronės Urbonaitės knyga (pirmoji, „Posūkyje – neišlėk“ (2005), išleista keturiais tiražais – 12 000 egz.) viena vertus pakvietė mane, gyvenantį Vilniuje, užsukti į Algirdo gatvę ir pačiam įsitikinti, kiek joje yra kinų. Kita vertus, ji iškėlė kur kas platesnius, ne tik man, lietuviui, ar kitų nedidelių tautų atstovams aktualius – išlikimo, valios, jausmų bei žmogaus, augančio globaliame pasaulyje, tapatybės klausimus.

Pasakojimas, cinizmu pasaldintame romane, kuriamas glaustomis, lakoniškomis pastraipomis, kurios kartkartėmis atrodo tarsi citatos iš auksinių minčių[1] knygos – prie daugelio iš jų verta suklusti, pasvarstyti, gal net nueiti iki lango (kartais tikro, kartais virtualaus), pasidaryti kavos (tik tikros!) ir, įsitikinus minties vertingumu, užsirašyti žodžius į sąsiuvinį, ant sienos ar šaldytuvo[2]. Akyje ilgėliau užstringa žavūs skyrelių (nedidelių, nuo poros iki kelių puslapių) pavadinimai: „Žiaurybė yra senos moters sielos gėlė“, „Kas buvo Nixonas? Gal tavo šuo“, „Mano giminaitis skardinis gaidys, „Didžios statulos kiekvieną kiną sulenkia perpus“ ir kt. Kartais jie skamba kaip iš radikalios feministės lūpų: „Atsikratyk vyrais kaip skudurais“,  „Vyrai būtų porcelianinės lėlės ant žaidimų stalo“, tačiau, susipažinus su po jais slypinčiu tekstu, ne(be)erzina.

Veiksmas pinamas aplink tris moteris: 1) Cinišką žurnalistę Sniečkę[3], ieškančią savęs, artumo, gyvenimo pilnatvės. 2) Hu Yeping[4], Sniečkės anūkę, lietuvio ir kinės dukrą, augančią Lietuvoje. 3) Ponią Mao – istorinę kinų asmenybę, Kinijos komunistų partijos pirmininko, Liaudies Respublikos įkūrėjo ir lyderio – Mao Dzedungo – žmoną, nuolat atgimstančią Hu sapnuose ar Sniečkės vizijose.

Viena pagrindinių veikėjų, jungianti iš esmės visus svarbiausius personažus – kinės ir lietuvio dukra Hu, palikta Lietuvoje močiutės globai, tačiau netrukus atsidūrusi plagiatų prekeivio, Lioleko, namuose. Mergaitė dažnai sapnuoja keistus, slaptais istorijos fragmentais pripildytus, mistiškus sapnus, kuriuos jos naujas „globėjas“ užrašinėja. Hu charakteris paslaptingas, mistifikuotas – ji tiesiogiai neatskleidžia, o ir pati nežino, kas iš tikro yra, ko nori, bendrauja užuominomis, palyginimais ar keistais veiksmais: „Kinišku spyriu [Hu] paguldė Lioleką ant grindų galva į rytus, liepė suglausti delnus, spoksoti į tašką lubose ir mušti odinį būgnelį, sutrintą vaikystės žaislą.“ (p. 140). Tarptautinis, Kinės ir lietuvio vaikas, taip pat, kaip ir Liolekas – neaiškios kilmės vyras, niekada nematęs savo tėvo – pristato mums temą apie maišyto kraujo žmones, mišrūnus, jų jausenas, savasties ir tapatybes paieškas: „Tada pamanė, jog suktybė yra maišytų žmonių išlikimo sąlyga, antraip jie neišgyventų.“(p. 63); „Žmonės be vietos ir biografijos įgyja teisę elgtis kaip tinkami: galimybė tapti nepakaltinamam visų tautybių klajūnus iššauna į kelią. Svarbu sumaniai pasirinkti vaidmenį.“(p. 150). Mišrūno statusą iliustruoja ir Hu mokytojas Jeremis iš Londono: „Liolekas kentė Jeremio azartą tik todėl, kad šio senelė buvo žydpalaikė nuo Halės turgaus, o jos vyras – trečdalis airio. O tai reiškė, kad vaikaitis beveik atitinka mišrūnų klasifikaciją, todėl širdis neleido Jeremiui pasakyti, kad jis yra paprasčiausias kvaišpetris.“(p. 160).

Ne mažiau svarbus vaidmuo romane atitenka Sniečkei (pretenduojančiai į autorės autobiografiją – žinoma, papildytą įvairiais meniniais prieskoniais), kuri iškeliauja į Kiniją formaliai ieškoti savo marčios, ir, kas aiškėja skaitant, savęs pačios: asmeninio santykio su praeitimi, dabartimi, bauginančia ateitimi, šeima, beprasmiška egzistencija, vienatve: „Nesu tikra ar labai trokštu surasti anūkės motiną. Labiau bijau prarasti kelionės postūmį.“ (p. 218); „Ar nesupranti, kvaily, kad temaldauju trupučio atidos? Pusės arbatinio šaukštelio. Duokite. Negrąžinsiu. Visai pavargau gyventi nemylima.“ (p. 227). Penkiasdešimt metų barjerą peržengusi Sniečkė nuolat svarsto savo amžiaus moters socialinę padėtį, sen(stanči)o žmogaus izoliaciją nuo visuomenės: „Moterys sensta ne nuo klimakso – iš baimės, kad viskas jau buvo, o nauji dalykai nutiks piemenėms.“ (p. 47). Visgi, ši moteris ryžtasi kovoti, ji nepasiduoda, maištauja prieš kasdienybę, vienatvę (sinonimas – senatvė?), tylą.

Knygoje ne kartą akcentuojami sudėtingi šeimos – tėvų ir vaikų, vaikų ir tėvų, vyro ir žmonos – santykiai: „Mano tėvas turėjo per daug reikalų, kad atmintų, jog sumeistravo dukterį.“(p. 144); „Širdyje sunkiai verkiau. Nelengva į stalčių užkišti tėvus. Nėra jų kuo pakeisti.“(p. 175); „Kada nors pastatysiu paminklą savo tėvui. Jis turėjo talentą ignoruoti. Motina – žeminti. Visas dovanas gavau iš savo tėvų.“(p. 272); „Esu motinų motina. Savo sūnaus motina. Savo dukters motina. Savo motinos motina. Savo vyro motina. Savo pačios motina. Savo anūkės kinės motina.“ (p. 183). Sniečkė įvairias pavidalais (laiškais, mintimis, susitikimais ar kt.) bando užmegzti ryšį su mama, sūnumi, vyru, anūke; ji lyg ir negali pripažinti, jog atėjo laikas gyventi tik SAU, ne KITIEMS; gyventi savo pačios, ne kitų (ir už kitus), asmeninį (tuo pačiu ir vienišą?) gyvenimą. Šeima ypač svarbi ir Liolekui – pastarasis, išvydęs savo tėvo nuotrauką, dramatiškai miršta: „Ačiū, kad parvežei šitą nuotraukos dalį. Man visą gyvenimą atrodė: kartą mano tėvas buvo mane apkabinęs“(p. 299) „Liolekas paprasčiausiai mirė, nes per daug netikėtai gavo tai, ko vaikiškai visą gyvenimą troško.“(p. 300). Žinia, kurios jis ir laukė, ir bijojo, davė jo tapatybės, savasties paieškoms pabaigą.

Viena iš lemtingų istorijos atsiradimo prielaidų, galėtume nesunkiai įspėti, yra globalizacija ir iš jos kylančios pasaulio kismo pasekmės: „Globalizacija: „Einu plautis rankų. Poliklinikose derėtų įvesti privalomą globalizacijos skiepą.“(p. 240); „Globalizacija. Ji turėtų šauniai ir galutinai mus patvarkyti.“(p. 274). Tačiau Kinija, besiveržianti okupuoti mažos šalies pasaulį, čia vaizduojama įvairiai: ji čia ir kita kultūra, ir nauja erdvė, ir kito gyvenimo galimybė, ir vartai į sėkmę.  Kinija dažnai liaupsinama, aukštinama, statoma prieš nykią (tiksliau – nykstančią) Lietuvą, vis dėl to, kaip vėliau pasirodo, daug kas tėra Sniečkės vaizduotės vaisius, iliuzija: „Dievinu savo išsigalvotą Kiniją.“(p. 145); „Truputį pavargau nuo tos Kinijos. / Atrodo, vėl būsiu susidėjusi su idiotais.“(p. 152). Bet kuriuo atveju, romane apstu įdomių, netradicinių Kinijos ir Lietuvos palyginimų, pvz.: „Taksistas stabdydavo santaną prie kiekvieno Mao paminklo ir išlipęs nuvarvindavo kelias nuoširdžias ašaras. Jos buvo tikros ir skyrėsi nuo tų, kurias lietuviai liedavo Marijampolėje prie Kapsuko.“(p. 129). Prieš pastatoma ne tik „lietuviškas“ ir „kiniškas“ komunizmas, bet ir papročiai, istoriniai momentai  („Nes jie moka lėtai gerti arbatą. Suvokdami procesą, o ne tikslą. Yra statę Kinų sieną, todėl žino, kad visi pasaulio tikslai – abejotini.“ (p. 114), vartojimo kultūrų skirtumai („Bulvės Kinijoje parduodamos vienetais, o kiaušiniai – sveriami.“ (p. 109), architektūra („Šnipiškių grožis yra Šanchajaus parodija.“(p. 119), netgi kognityvinis kalbos matmuo („Skubėk ten, kur žmonės gimtąja kalba atsisveikina ne „viso gero“, o „lėtai eik“(p. 90) ir t.t. Perdėtas didžiavimasis savo šalies istorija kitataučio akyse akimirksniu nublanksta: „Žinai, aš turiu Vytautą Didįjį su žirgu, geriančiu Juodojoje jūroje. <...> „Kas ta juodoji jūra?“ Jam net į galvą neateina paklausti, kas tas Vytautas.“(p. 150-151).

Autorės žurnalistinė patirtis, akivaizdu, taip pat ne kartą vienaip ar kitaip perteikiama romane. Tiesa, Sniečkės ji vertinama iš šalies, ironiškai, ciniškai, absurdiškai: „Šitiek sykių per trisdešimt žurnalistikos metų mandagiu veidu iš svetimų paistalų graibiau mintį, kur ja net nedvelkė.“(p. 108). Romane minimi ir (ne)tiesiogiai vertinami Zuokas, Glaveckas, Statkevičius, Jakilaitis, Brazauskas, Landsbergis <...> netgi buvęs JAV prezidentas Ričardas Niksonas.

„Cukrinė žuvis“, tarsi padabinta iš Parulskio ir Ivanauskaitės sulipdytais spalvotais žvynais, įtraukia į aktualius, gyvybiškai svarbius vandenis. Beplaukiojant juose galima rasti ir poetinių, rytietiškos eilėdaros bruožų turinčių perliukų[5]: „Kas šildo tau kojas, kai užmiegi vienas? / It pilka kirė lėkdama klyktelėčiau prie tavo lango. / Gėlai nėra dugno“(p. 147). Vis dėlto kartkartėmis, šios „žuvies“, vadinkim, tąsi ir saldoka stilistika truputį įkyri, ypač antroje knygos pusėje, kur viskas tarsi mažumėle užtęsta, persodrinta būsenų; kur pritrūko intrigos ar kažko, kas stumteltų nuo lango, kavos puodelio, šaldytuvo į priekį. Žinoma, dėl to gali būti kaltas ir niekam tikęs skubančio, krūvas pareigų turinčio, lietuviško skaitytojo mentaliteto bruožas. Visgi nesinori tikėti, kad šis bruožas kaltas ir dėl motyvų pristigusios, staigios (pseudo)vienuolio lyties ir padėties (Sniečkės atžvilgiu) metamorfozės, iš dalies argumentų trūkumą kompensavusios tokiais ir pan. sakiniais: „Mia Mu, kad ir kas tai būtų – vyras, moteris, belytė būtybė ar liguistos vaizduotės išmislas, – nuo kažko pabėgo, nes suprato, kad rutina susidėjo su laiku bei nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis.“(p. 287). Kitaip sakant, skaitytojo vedžiojimui už peleko stigo nors ir ne didelio, bet šiokio tokio loginio pagrindimo.

Jei reiktų Audronės Urbonaitės romaną apibūdinti keliais žodžiais, neabejotinai teigčiau, jog jame pro esamus ir numanomus globalizacijos padarinius iškyla žmogaus baimė nerasti savęs, baimė nepritapti, baimė likti vienu. „Cukruotą žuvį“ žadu, kaip gerą skaitinį, atsiversti dar kartą, ir nebūtinai tada, kai Lietuvoje įsiviešpataus kinai.


[1] Tokių knygų, deja, ant stalo neturiu. Manau, tokias galima kurti nebent kiekvienam savo. Individualias.

[2] Ant jo rekomenduočiau užsirašyti: „Kiek sykių parsidavėte ne tam, kad turėtumėte namus ir pareigą?“ (p. 40) , „Mūsų tikslai suvalgo mus pačius“ (p. 145) arba „Aplink neliko žmonių, kurie turėtų laiko klausyti.“ (p. 308). Dėl moterų sveikatos nerekomenduočiau: „Moteris, kuri drąsiai gali parodyti savo pilvą, yra jauna.“ (p.  85).

[3] Istorinių ir kitokių vardo asociacijų, suprantama, nestinga.

[4] Toliau recenzijoje tiesiog „Hu“.

[5] Dėl jų vertės galima ir reikia ginčytis. Ypač poetams. Ypač poetams lietuviams.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės