Literatūra
Marijus Šidlauskas. Mūsų vargai ir kame išganymas

Maironio pamokos šiandien

Perskaitęs šią antraštę, skaitytojas gali kiek sutrikti nujausdamas siūlomos temos pavojus – juk greiti esame iškelti didaktikos kumštį ir byloti pranašiška visažinio poza. Sykiu šiandien ilgimės atviresnio ir tiesesnio problemų svarstymo, sąžiningesnės (nebūtinai teisuoliškos) pozicijos. Maironis tokiam pokalbiui tinka. Juolab kad, anot V. Mykolaičio-Putino, Maironis mums yra daugiau nei poetas. Jis yra svarbus mūsų moralinis autoritetas, netgi nuodėmklausys (prisiminkime S. Nėries eilėraštį „Maironiui“), nepakeičiamas mūsų istorijos, ir pačios naujausios, dalyvis bei lėmėjas. Su jo vardu susiję įtaigiausi Sąjūdžio dvasios poetiniai proveržiai (S. Gedos „Maironio mirtis“ ir Just. Marcinkevičiaus „Pavasario balsai Pasandravy“), o jo 125-ųjų metinių minėjimą 1987 m. lapkritį galima laikyti naujosios Lietuvos laisvės bylos uvertiūra. Maironis ne tik sukūrė žodines lietuviškumo formules – jis bus atspėjęs gelminę lietuviškumo proformą, Lietuvos lemties konstantą, kuri yra mūsų atsparumo ir gyvybingumo šerdis. Priminsime, kad tai pirmasis mūsų poetas, specialiai domėjęsis etika ir sociologija, parašęs tais klausimais mokslinių studijų, publicistinių straipsnių, skaitęs paskaitas, teologijos daktaro laipsnį gavęs už Praelectiones de justitia et jure (Paskaitos apie teisingumą ir teisę, 1903).

Pradėkime nuo vargų – neišraunamo Lietuvos istorijos ir folkloro leitmotyvo, naują skambesį įgavusio 19–20 amžių sandūroje. Šiandien užmirštas poetas aušrininkas Jonas Mačys-Kėkštas 1885 m. išspausdino poleminį straipsnį Mūsų vargai (Aušra, 1885, Nr. 9), sukūrė eilėraščius „Vargai Lietuvos“, „Vargdienių giesmė“. (Įtariu, kad ir šiandien kas nors kur nors Lietuvoje rašo savąją „Vargdienių giesmę“ – labai galimas daiktas, kad tai mokytojas lituanistas.)

Maironio pirmasis išspausdintas eilėraštis vadinosi „Lietuvos vargas“ (Aušra, 1885 Nr. 7/8, Zvalionio slapyvardžiu). Šį eilėraštį niūniuoja Juozo Daukinčio tėvas Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliuose. Vėliau šis kūrinys buvo esmingai perdirbtas, spausdintas pavadinimais „Giria ir lietuvis, „Miškas ir lietuvis“, kol galiausiai suskilo į du savarankiškus eilėraščius „Miškas ūžia“ ir „Tu girele, tu žalioji“. Pastarojo pabaiga skamba taip:

Mainos rūbai margo svieto:
Silpnas kelia, tvirtas griūva;
Nebijokim vargo kieto,
Juk be jo galiūnai pūva!

Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atminę;
Pagimdys vargai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę!

Praėjus trisdešimt penkeriems metams po debiuto Aušroje, Maironis paskelbė paskutiniąją savo poemą Mūsų vargai (1920), kurios idėjiniu credo V. Mykolaitis-Putinas laikė „Tu girele, tu žalioji“ paskutinįjį posmą. „Lietuvos vargo“ transformacija į Mūsų vargus yra maironiškai iškalbi tautinės bendruomenės ir valstybės tapsmo metafora. Romantinė, mitologizuota praeities Lietuva čia įsilieja į realųjį istorinį laiką, priartėja prie mūsų rūpesčių ar su jais sutampa. Keletas mūsiškai skambančių citatų iš šios poemos:

Lietuvis daug išsižadės:
Tautos, kalbos, net pavardės,
Bet mėgsta šiupinį jis tirštą;
Nors būtų išgama tikru, –
Užgautas šiupinio garu
Jisai kitus garus užmiršta.

(Maironis, Raštai, T. 2. Vaga: Vilnius, 1988, 164. Toliau nurodomas šių Raštų tomas ir puslapis.)

Jau širdį spaudė jai (Donei – M.Š.) tada
Ta mus taip ėdanti žaizda,
Kad matė ji vienybės stoką,
Kad dėl visuomenės, tautos
Nuo savo partijos keistos
Lietuvis pasikelt nemoka.
                                (T. 2, 208–209.)

Ir globalesnio pobūdžio ištraukėlė, pranašaujanti Europos ateitį įgyvendinus I. Kanto pasaulinės taikos idėją – deja, kol kas utopinę:

Ir gal laikai – netolimi,
Kad bus Europoj renkami
Didžios respublikos atstovai
Į bendrą seimą nuo tautų,
Visų be skyriaus pašauktų,
Išnykus tarptautinei kovai.
                                (T.2, 252.)

Kaip matome, Maironis čiuopia esmines mūsų mentaliteto ir pilietinio sąmoningumo problemas, kurios niekur nedingo ir iš nūdienos Lietuvos – besiruošiančios pirmininkauti ES Tarybai, bet taip lengvai užgaunamos politinio šiupinio garu (ypač po rinkimų) ir taip sunkiai pasikeliančios virš savo partijos ar grupuotės interesų visuomenės, tautos labui. Tuometinius tautos ir valstybės rūpesčius poetas išgyvena labai suinteresuotai, asmeniškai ir aistringai – sakytume, maironiškai. Mūsų vargai jam nemeluotai yra ir mano galvos ir širdies, ypač širdies, skausmas. Antra vertus, Maironis niekad nepraranda socialinio optimizmo, kurį laiduoja tvirtas pasitikėjimas Apvaizda. Mūsų vargų pabaiga skamba ryžtingai ir viltingai:

Bet „sursum corda“ (aukštyn širdis – M. Š.)! Ta šalis,
Kuri kaip milžinų pilis
Tiek audrų amžiais iškentėjo,
Ne tiek pečiais dar išlaikys!
Dar savo žodį pasakys,
Jai skirtą amžino Kūrėjo.
                                 (T. 2, 271.)

Tokio konstruktyvaus socialumo ir metafizinės vilties šiandieninėje Lietuvoje, o ir pasaulyje, likę nedaug. Nepalyginamai daugiau socialinio abejingumo ir egoizmo, kurie mūsų akyse brandina savo vaisius – nusikalstamą užsimiršimą ir medžiaginį plėšrumą, socialinį glebumą ir politinį bei moralinį bestuburiškumą, urminę kritiką be savikritikos, vedančią į totalinį nihilizmą ir savidestrukciją. Daug kam Lietuva nebėra mūsų, nebėra mūsų namai su visais jų dūmais, o tėra tik būstas, kurį būtina apšildyti, renovuoti, padaryti normalų euroremontą, o pasitaikius gerai progai, valia iškeisti ar parduoti. Palyginkime, kokia intonacija ta šalis ištaria Maironis, lygindamas ją su milžinų pilimi, ir kaip ta šalis šiandien suskamba pagiežingose mūsų lūpose. Ar dar mokame, ar dar mokome ištarti Prano Vaičaičio „Yra šalis“ – be kompleksų, ramiai ir oriai?

Mūsų tauta yra ilgus amžius vargusi, tačiau nesileido vargo gniuždoma, mokėjo jį nuramdyti kalbos gimtosios gražumu: vargai šakoja, vargai lapoja, vargai vartuose žydi – juk tai tobulos ritmikos ir aliteracijų melodija, gimusi ne pagiežingo vergo, o liaudies poeto širdyje. Iš šios vargo poezijos radosi įstabios mūsų lyrikos viršukalnės – V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlis“, rymantis „prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai vieni per dienas dūsaudami vaikšto“, taip pat neužmirštamos J. Aisčio „Peizažo“ eilutės: „Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!.. Taip, šiandienos pragmatikų požiūriu eleginė lietuvių lyrikos tradicija yra tiesiog politiškai nekorektiška, o pats nekorektiškiausias čia pasirodytų Maironis, skelbęs ir liudijęs urbi et orbi: „Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Aukščiausią turėti vadovą!“ („Pasitikėjimas savimi“).

Negalima sakyti, kad šiandien Lietuvoj niekam nerūpi tėvynė. Antai penki akademikai neseniai kreipėsi viešumon leidiniu Nerimas. Grėsmės Lietuvai, kuriame netrūksta autoritetingų įžvalgų ir perspėjimų. Vienas iš autorių, filosofas A. Šliogeris, Lietuvą mato kaip kleptokratinę biurokratinio teroro alinamą pseudovalstybę, kuriai didžiausią grėsmę keliančios ES paskolos ir pašalpos, klastingi euroelektroniniai pinigai, sukūrę ištisą parazitų kastą ar netgi kartą (bet ar šiais klastingais pinigais nepasinaudoja visų kartų apsukruoliai, įskaitant garbius intelektualus?). Šliogeris kaip visada socialiai pastabus ir retoriškai įtaigus, tačiau jo apokaliptinės intonacijos ir totalus socialinis pesimizmas tarsi katapultuoja iš maironiškos tradicijos – žiūrėti ir matyti civilizacijos grimasas, kvailiojantį pasaulį, mulkinamą ir parazituojančią Lietuvą ne kaip pasibjaurėtiną svetimybę, o kaip mano ir tavo, mūsų vargus. Kaip aistringas metafizikos priešas ir šiapusybės apologetas, filosofas socialinį blogį tarsi išplečia į anapusybę ir jį sumetafizina. Jeigu jau viskas šioje žmonių planetoje taip blogai, kur ir kam tuomet Šliogeris rašo apie daiktų būties grožį ir kodėl jam taip gera Lietuvoje gaudyti upėtakius? Žinia, aistringas blogio demaskavimo patosas buvo būdingas ir Maironiui – prisiminkime jo satyras. Eilėraštyje „Skausmo balsas“ iš peties kertama idealus išdavusiems išgamoms, o žemė vadinama „šalimi vargų“ ir „ašarų vietove“ (beje, ne pirmą tūkstantį metų). Tačiau ir sunkiausiomis akimirkomis Maironis nepraranda pasitikėjimo būtimi, o jo pyktis yra ne tulžingo neigimo, bet negalėjimo teigti apmaudas.

Antroji šių svarstymų tema – soteriologinė (gr. soteria – išgelbėjimas, išganymas), kreipianti į Maironio libretą Kame išganymas, kurį poetas laikė mylimiausiu, rimčiausiu ir geriausiu iš visų savo veikalų. Taip galima kalbėti tik apie tokią kūrybą, kuria jautiesi išsakęs savąjį tapatumą ir credo. Šis libretas daugeliu požiūrių išskirtinis – vienintelis stambesnis Maironio kūrinys, grindžiamas ne tautine patriotine, o universalia žmoniškąja problematika. Akiratyje čia atsiduria tokie klausimai kaip laimė ir gyvenimo prasmė, socialinis teisingumas ir jo siekimo būdai, tikėjimas ir jo praradimo peripetijos. Tai pirmoji poetinė filosofinė drama lietuvių literatūroje (V. Zaborskaitė), ženkliai priartinanti pastarąją prie pasaulinės literatūros proceso. Charakterio vidinės logikos požiūriu šiame kūrinyje galima atpažinti savęs ugdymo ir atradimo schemą, kuria paremtas tapsmo romano (Bildungsroman) žanras, išpopuliarėjęs romantizmo laikais. Svajojančio ir klystančio, per praradimus atrandančio save Zonio charakteris yra daug kuo įsidėmėtinas, raiškiai įkūnijantis maironiškąjį tarp skausmų į garbę principą, kuris savo ruožtu yra lietuviška per aspera ad astra parafrazė. Užslėptas autobiografiškumas čia yra sukaupęs tą dramatišką patirtį, kuri nulemia gyvenimo kelio pasirinkimą. Visa tai leistų laikyti Kame išganymą pirmuoju lietuvių intelektualinės biografijos bandymu.

Turint galvoje Zonio savižudybės situaciją, jo charakterio raida tarsi modeliuoja Europos kultūros antropologijos pokyčius nuo F. Nietzsche‘s iki A. Camus – ir toliau iki mūsų dienų, įskaitant nacionalinį potraukį į suicidą. Zonio charakteriu pirmą kartą lietuvių literatūroje užčiuoptas tragiškasis žmogaus idealizmo aspektas – siekdamas gero, gali pasėti blogį (plg. V. Krėvės Skirgailą, Just. Marcinkevičiaus, J. Grušo kūrybą). Savęs pažinimo ir apsisprendimo klausimai pirmąkart įvedami į universalų literatūrinį (Prometėjo ir Hamleto, Fausto ir Mefistofelio  problematika), taip pat filosofinį intelektualinį (F. Bacono, Ch. Darwino, A. Schopenhauerio, P. J. Proudhono, E. Hartmanno, A. Comte‘o vardai ir idėjos) kontekstą. Su Zoniu į lietuviškąją literatūrą įžengia naujas socialinis principas – individualizmas, kurio kultūrinis meninis atitikmuo buvo romantizmas. Zonio savęs ugdymo kelias – asmeniškas ir savaimingas, neprimestas iš šalies ir nekontroliuojamas iš viršaus. Šiame kūrinyje taip pat pirmą kartą keliama ir individo vienišumo minioje (susvetimėjimo) problema.

Libretas pasirodė 1895 m., fin de siecle laikais, kai ėmė ryškėti Vakarų civilizacijos krizė (tais pačiais metais E. Munchas nutapo Šauksmą). Atkreipsime dėmesį, kad Maironis kelia klausimą Kame išganymas, o ne Kas kaltas (kaip A. Gercenas 1841–1846 m.) ar Ką daryti (kaip N. Černyševskis 1863 m.). Kad atsakymus į panašius klausimus labai pavojinga teisuoliškai sukonkretinti, parodė Lenino pavyzdys. Nemarusis proletariato vadas, kaip prisimename, 1902 m. taip pat parašė brošiūrą Ką daryti – socialistinės revoliucijos teoriją. Kultūrai svarbu esmingai kelti klausimus, o ne radikalizuoti atsakymus – atsakymų formules „nuleidinėja“ ideologai, o jas įgyvendina politikai – tik ne visada kultūringai. 20-ojo amžiaus pradžioje dešiniosios socialinės teorijos vis labiau radikalėjo ir krypo į fašizmą (Ch. Mauras, G. Sorelis, B. Mussolinis), o kairiosios – į Lenino bolševizmą. Maironis rinkosi konservatyvų krikščioniškąjį kelią, tarsi nujausdamas abiejų kraštutinių ideologijų pragaištingumą. Jo mylimiausias kūrinys savitai įsiterpia į evoliucinių ir revoliucinių idėjų grumtynių lauką ir atrodo kaip europinis augmuo, išaugęs lietuviškoje dirvoje.

Į klausimą Kame išganymas Maironis atsako savo kūrybos visuma ir gelminiu budėjimu mūsų istorijoje bei sąmonėje, savo universalumu ir intymiu konkretumu, savo daugiau negu poetas. A. Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose yra prisipažinęs, kad vien formaliu literatūriniu raktu atrakinti Maironio neįmanoma. Vos tik pripažinęs neaukštą kai kurių eilėraščių poetinę vertę „pasijunti lyg kažką išdavęs arba sunkiai įžeidęs, ir turi pasiduoti“ (1983 balandžio 17 d. įrašas).

Viliuosi, kad iš šių pastabų galima nujausti, ką daryti ir ko nedaryti čia ir dabar. Tarkim, uždavus klausimą kas kaltas, nerodyti pirštu toli ir aukštai. Drįsti būti karštam ar šaltam, bet ne drungnam. Nebijoti dėl išganymo klysti, grumtis ir daug vargti. Todėl vargsim toliau, savo metus, šiuos ir daugel ateinančių, užbaigdami kartu su K. Donelaičio Metų paskutiniąja eilute: „Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim“. Juk mes, lituanistai, esame pasmerkti sunkiesiems švietimo ir kultūros darbams iki gyvos galvos. Bet jeigu vargsime Maironio neišduodami ir sunkiai neįžeidinėdami, būsime išganyti.

GIMTASIS ŽODIS, 2012/12

Taip pat skaitykite: Rimantas Kmita. Maironio iššūkis >>

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės