Literatūra
Vadi MISERI. Viktor Pelevin „T.“

2013-01-04

Daugelis jau yra susitikę Viktor Peleviną, susitikę ir pamėgę jo tamsaus humoro, aburdo kupinus tekstus. Naujoji Rusija juose vulgariai tarpsta aferistais, kombinatoriais, materialistais. Vakarų ir Rytų pasaulių susitikimu džiaugiasi biznieriai – čia tempas, čia pelnas, svaigalai, cinizmas. Skaitant riebesnį pasažą kokiam konservatyvesniam ir poetiškesnės sielos skaitytojui gali sukilti psipiktinimas ar bent jau skrandžio rūgštingumas. Bet šiaip ne taip pergalėjus šventeivišką sutrikimą, tenka pripažinti, kad V. Pelevinas nieko nemeluoja, jis radikaliai sąžiningas. Turbūt iš čia ir jo sėkmės paslaptis. Nesvarbu, ar jis rašo apie pinigų esenciją čiulpiančius vampyrus, ar apie vilkolakius, ar apie reklamos agentūrų darbuotojus – jis nemeluoja. Tiesa, jo nemelavimas kartais (žiūrint, kokia eilės tvarka skaitomos V. Pelevino knygos) gali imti pabosti – knyga lyg ir nauja, bet giesmelė ta pati. Štai ir aš, susigundžiau gražiu „T.“ viršeliu, bet prieš palįsdama po tuo viršeliu kurį laiką nerimavau, jog nusivilsiu. Jog V. Pelevinas man jau pasakė viską, ką galėjo pasakyti.

Ar verta iškart išsiduoti, kad klydau?

„T.“ yra gana solidi knyga. Visu kuo. Jos viršelis masyvus, griežtas, įtaigus. Rudonas fonas, senovinės graviūros elementas ir veik visą erdvę užimantis baltas pavadinimas. Kvepia kompromisų nepripažįstančia imperija. Ir apimtis gana solidi. Ir veikėjai solidūs. Bet pasistengsiu laikytis švento nuosaikumo principo. Apie viską iš eilės.

Pasakojimas prasideda sunkiai nuspėjamoje epochoje, kurios koordinatės vėliau kiek paaiškėja pagrindinį herojų, grafą T., susiejant su vienu iš rusų literatūros klasikų Levu Tolstojumi. Grafas T. kaip ir L. Tolstojus, gyvena Jasnaja Poliana dvare, kaip ir Tolstojus jis propaguoja „supaprastėjimą“, „apgailėtinas yra ne kaimo vežimas. Tai miesto gatvė ekscentriška ir pompastiška. Valstiečio vežime apmąstytas ir naudingas kiekvienas elementas, kiekvieno medgalio paskirtis suprantama ir paprasta. Tai nelyginant trmpiausia linija tarp dviejų taškų – būtinybės ir galimybės. Ir nubrėžta ta linija nors ir kreivokai, užtat užtikrintai“. 294 p.

Grafas T. pasirodo esąs paslaptingas vyriškis. Jo fizinė būklė puiki, jis valdo įvairius ginklus, puikuojasi tankia barzda, propaguoja moralinį nesipriešinimo blogiui smurtu principą (t.y. mesdamas peilį į savo auką šūkteli, „pasisaugok“). Jį supa paprastų žmonių draugo šlovė: „engiamųjų gynėjas, kilnus aristokratas, be baimės metantis iššūkį blogiui ten, kur bejėgė policija ir vyriausybė... Paprastų žmonių dievukas. Moterų numylėtinis galiausiai“ 9 p. Tiesa, dėl visų nuotykių T. stebi slaptoji policija ir jam uždrausta palikti savo dravą. Bet persirengęs šventiku grafas išsiruošia į kelionę traukiniu, jos metu susiremia su jį sekančiais policijos agentais, sprunka nuo jų šokdamas per traukinio langą į upę, o išnėręs nebeprisimena nei kas jis yra, nei kur keliauja. Prasideda nuotykių kupina kelionė su nuolat ant kulnų lipančiais persekiotojais, neaiškaus tikslo, Optos vienuolyno, paieškos, keisti pakeliui sutinkami personažai. Net jei būtų tik tiek – vien to pakaktų smagiam šeštadienio-penktadienio vakarui su knyga ir airiška kava. Bet to nėra gana. Dar prieš įsibėgėjant veiksmui, grafas T. sutinka Arielį. Vėliau susitikimai kartojasi. Arielis prisistato esąs grafo ir jo aplinkos kūrėju. Taigi, persikloja du pasauliai. Realus grafo pasaulis ir dieviškas Arielio. Pokalbio met aiškėja, kad grafas T. yra knygos personažas, o ta knyga rašoma šiuolaikinėje (cha, peleviniškoje) Rusijoje. Pasakojimą esą kurpia net ne vienas Arielis. Kaip kad pridera šiuolaikiniame versle – darbuojasi specialistų komanda, vienas atsakingas už veiksmą, kitas už sąmonės srautą, kitas už erotiką, dar kitas už narkotines patirtis...

Paradoksalu, bet pasakojimui prasidėjus nuo grafo T. realybės, Arielio pasaulis, nors ir kuriančio „dievo“ pasaulis, skaitytojui vis tik rodosi esąs mažiau realus nei fikcinio personažo T. aplinka. Arielis joje pasirodo tik epizodiškai ir nėra pateikiami išsamesni Arielio pasaulio aprašymai. Tuo tarpu T. keliauja besikeičiančiu kraštovaizdžiu, bendrauja su įvairiais žmonėmis, patiria neįtikėtinus nuotykius. Jo paties portretas ryškus ir patrauklus. Grafo ir Arielio susidūrimas, kaip jau minėta, nėra vienkartinis, dialogui vystantis T. yra sunku patikėti, kad jis visas nuo barzdos galiukų iki giliausų minčių, poelgių užuomazgų yra kažkieno kito (kam rūpi tik pelnas ir „nulaižyti“ valdančioms jėgoms) kūrinys. Grafui sakoma, kad ir jo kelionė į Optos vienuolyną tėra siužete jam numatyta pagrindinė užduotis. Vis tik mėgindamas ten nusigauti, T. tikisi sužinoti kažką apie save, kaip egzistuojantį nepriklausomai nuo kūrėjų užgaidų. Plėtojantis veiksmui, klausimai apie savojo „aš“ laisvę ir egzistavimą apskritai darosi vis sunkiau išnarpliojami.

Skaitytojas tarsi įtraukiamas į literatūros kūrinio dirbtuves. Įdomu  stebėti ne tik subordinacijos ryšį tarp kūrėjo ir jo personažų, bet ir ciniškai pateikiamas šiuolaikinės kūrybos aplinkybes, “Jūsų laikais rašytojas, vaizdžiai tariant, sugerdavo pasaulio ašaras, o vėliau kurdavo tekstą, stipriai užkabinantį žmogaus sielą. Tais laikais žmonėms patikdavo, kad juos už širdies griebia pakeliui iš zemstvos susirinkimo į katorgą. Be to, jie leisdavo grabinėti tą vietą ne tik dvasininkų ar aristokratų sluoksnio asmenims, o apskritai bet kuriam abejotiną metriką turinčiam parveniu. Tačiau dabar, praėjus šimtui metų, atitikmenų lentelė radikaliai pakito. Iš rašytojo reikalaujama pakeisti tekste gyvenimo įspūdžius taip, kad jie duotų didžiausią pelną. Suprantate? Literatūrinė kūryba virto perkamiausių raidinių kombinacijų sudarymo menu.” 84 p. Literatūra iš pakylėto menų panteono, išskirtinių žmonių (gilesnės dvasios, aiškesnio vidinio regėjimo) privilegijos, tampa painias taisykles turinčio pinigų kalimo žaidimu. Merkantilinis farsas pasiekia aukščiausią tašką tuomet kai literatūros kūrinys, pasikeitus finansinėms aplinkybėms, yra adaptuojamas kaip kovinis kompiuterinis žaidimas.

Diskusija apie kūrybą iš pradžių vyksta dalyvaujant tik dviems lygties elementams – kūrėjui ir jo kūriniui, autoriui ir personažui. Tai tradicinio požiūrio į literatūros kūrinį atitikmuo. Prisimenat iš mokyklos tą dažnai per visuotinės lietartūros pamokas aidėjusią mintį, „ką autorius norėjo tuo pasakyti?“. Skaitytojas tokiu atveju pasiunčiamas gaudyti vaiduoklių. O ir iš kur žinoti, ką autorius norėjo pasakyti, kai kartais gal net pats autorius nežino, ką norėjo pasakyti (jei rašė būdamas girtas ar apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų? Nesiraukykit, štai S. Kingas atvirai prisipažino, kad nė nepamena kaip parašė kelis savo bestselerius). Bet „T.“ ilgainiui šalia Arieliaus bei grafo įsijungia ir kita, iki tol nė neminėta persona – skaitytojas. Grafo pamintijimuose kone galima girdėti R. Bartą (tekstas turi beribes suvokimo galimybes, bet konkretus skaitytojas pagal savo patirtį, pažiūras ir pan. iš visų jų pasirenka tik vieną). Taigi, žaidimas kiek pakinta. Galima drąsiai teigti, kad literatūros kūrinį tam tikra prasme kuria skaitytojas. Bet kuriuo atveju knygoje satyriškai žiūrima į šiuolaikinės literatūros kūrimą. „Rinkodarininkai teigia, kad šiandien grafas Tolstojus publikai įdomus tik kaip grafas, bet ne kaip Tolstojus. Jo idėjos niekam per daug nereikalingos, ir jo knygos turi paklausą tik dėl tos priežasties, kad jis buvo tikras aristokratas ir nuo vystyklų iki mirties gyveno absoliutaus šokoladinio glamūro sąlygomis. Jeigu Karą ir taiką ir Aną Kareniną skaito iki šiol, tai tiktai todėl, kad išsiaiškintų, kaip turtingi ponai gyveno Rusijoje, kol nebuvo Rubliovkos. Be to, kad išsiaikintų iš pirmųjų – grafo rankų“. 90 p.

Nuėjus supaprastintą „T.“ skaitymo kelią, dar maga bent užmesti akį į įvairius šoninius keliukus. Tiesa, tekstas įspėja, kad „kelių čia tik du, ir abu į vieną pusę“ 50 p. Turbūt tai reiškia, kad žvalgantis didelių nuodėmių nepridarysi. Įdomus V. Pelevin žaidimas su L. Tolstojumi. Knygoje rasime ne tik jį – F. Dostojevskis taip pat turi savo nišą. Abu lietaratūros klasikai yra tikri gigantai. Romane fantastinės detalės taip išmaniai supintos su istorinėmis, kad galutinis lydinys viena vertus juokina absurdiškumu, o kita vertus stebina realumu. Pavyzdžiui, grafas T. tikrai Tolstojiška asmenybė, „O štai rusų valstietis nemąsto, kas bus po mirties, o ramiai įsikuria dabartyje. Ir nereikia nieko ieškoti anapus paprasto liaudies supratimo, nes jis išgelbsti nuo pragarmės. Kai miršta valstietis, paprasčiausiai nebėra kam bepulti bedugnėn“. 146 p. Kur dar Jasnaja Poliana dvaras, Optos vienuolynas, kurlink traukia T., taip pat turi atitikmenį L. Tolstojaus gyvenime – pastarasis ir mirė keliaudamas į Optiną.

Savo metu garsus L. Tolstojus ir ne toks žinomas F. Dostojevskis knygoje suvedami kovinio kompiuterinio žaidimo aplinkoje. Mums žinomoje istorijoje F. Dostojevskis buvo tas, kurio kūriniuose daugiau dėmesys buvo skiriamas dvasinio herojų pasaulio stebėjimui – įvairioms to pasaulio transformacijoms ir pan. (L. Tolstojui tuo tarpu žmogus tik gamtos dalis, gamtos, kuriai nerūpi žmogiškos aistros). Tad knygoje F. Dostojevskį sutinkame siurbiantį sielas (tiesiogine prsme). Žaidimo sąlygos leidžia turėti norų, tad atsitiktinis Dostojevskio noras turėti nuoširdų draugą baigiasi tuo, jog pas jį apsilanko grafas T. Argi ne nuostabiai suregztas užuominų tinklas?

Įdomu stebėti ir subtilų šio V. Pelevino teksto bendravimą su kitais jo tekstais. Arielius kalba tuo biznierių pidžinu, kurį jau teko girdėti kitų V. Pelevino tekstų herojų lūpose. „Glamūras“, „antiglamūras“ ir pan. atrodo, kad tokiu būdu šie terminai vis tvirtėja, kol galiausiai tampa išvis nepriklausomais nuo V. Pelevino tekstų ir gali peržengti į kasdienio vartojimo sferą. Lyg to būtų negana, „T.“ lyg niekur nieko sutinkame ir Vasilijų Čiapajevą. Dar tik besiruošiantį kavaleristo karjerai. Epizodinis, bet skanus momentas (V. Čiapajevas buvo realus asmuo. Taip pat V. Čiapajevas buvo vienos iš V. Pelevino knygų herojus).

 „T.“ skaitytojui suteikia galimybę knygą skaityti keliais lygmenimis. Galima ją skaityti kaip įdomų nuotykių romaną (kas kad su ilgokais, bet užtat įdomiais pamintijimo intarpais). Taip pat ją galima suprasti kaip galimybę ironiškam žvilgsniui į literatūros kūrimo fabriką. O visai įsidrąsinus galima net tartis įžiūrėjus dviejų literatūros kritikos stovyklų susidūrimą. Kokie ryšiai sieja autorių su personažu, koks jų abiejų santykis su skaitytoju? „T.“ nusivilioja į paslaptingą keliaplanį labirintą, kuriame persikloja laikai, kur neaišku, kas tikra, o kas netikra, o gal visa tėra didelė, bet laikina mažo, ūsus žolėje krutinančio vabalo fantazija? O kur dar visi tie absurdiški ir kartu giliamintiški, karčiai teisingi šiuolaikinei rusų literatūrai būdingi prieksoniai, „Aš“, „Tiesa“, „Kelias“ – visų tų sąvokų prigimtis tokia nuodinga, kad jas kaskart tenka iš naujo užkasti po žeme. O ten, kur nėra žinojimo, nėra ir mirties“. 292 p.

„T.“ Viktor Pelevin; [iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko]. - Vilnius: Metodika, 2012. – 352 p.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės