Kultūros subtitrai
Ernestas Noreika. Pomirtinis lombardas, arba Kokia tavoji praba

2012-10-29

Keista stebėti laidotuvių procesiją kai sėdi it kaktusas ar milžiniška dygliakiaulė, kurios spygliai pervėrę du kaštonus, panašius į tavo paties pseudodualistinę sielos sampratą. Ši samprata siejasi su prieš tai matytu vaizdu, nes visada nustembama, kai viena tavo pusė visai nesureikšmina matyto vaizdo, o kita - patiria tikrų tikriausią kolektyvinę netektį. Tuomet pamąstai, kuris tu esi tas tikrasis? Kiek tavyje tyvuliuoja aukso, kokią dalį užima sidabras, o gal nei to, ne to, nėra. Viduje tik nutrupėjusios rūdys nuo mažų varinių dvasios durelių, kurias laikai užrakinęs didele plombuota spyna. Kyla kvazifilosofinis klausimas, kokia tavo praba?

Praba dažniausiai paaiškėja po mirties, kai viskas priklauso tik nuo supirkėjo ir žmonių, kurie tave priduoda kaip puikiai veikiantį, tačiau nebereikalingą daiktą į rojaus lombardą. Tas supirkėjas dažniausiai su barzda ir rečiausiai - žydas. Kažkur po prekystaliu sukiojasi mažas vaikas su kiniškos plastmasės erškėčiais ant galvos ir rankoje laiko lanką, pasidirbtą iš minotauro šonklaulių. Dažniausiai toks sukiojimosi aplink tikslas yra gauti du litu - neva eisiąs ir pirksiąs cukrinius du vilku ant vieno pagaliuko.

Neretai tokie vaikai nuo pat vaikystės būna chuliganiškos prigimties - kad ir kiek vaikystėje būtų šventintos duonos ar ostijos pusrytainių prisišveitę, jų viduje kirba mažas mechaninis vaškinis velniukas. (Jis, tuomet buvo manoma, ir išskirdavo ausų vašką. Mirusiųjų ausis naudodavo kaip žvakides, kurios jau turėdavo savo vaško, reikdavo įstatyti tik knatą.). Tokie dažniausiai susideda su netinkama kompanija; naktimis apkerpa pegasams plunksnas, dėl to kyla daug sunkių avarijų Šv. Petro sankryžoje, nupjausto vienaragiams ragus ir gaminasi didelius bongus rojaus žolelėms rūkyti, išnuodija ištisus bičių dangoraižius, užtrenkia rojaus vartus, o į spyną prikiša kramtomosios gumos ir degtukų...

Ilgainiui toks gyvenimas – skraidant padebesiais – atsibosta. Suniokoti sodai, suspardyti žalčiai, išplėšyti gėlių darželiai ir surinktos driežų uodegėlių kolekcijos tampa nebeįdomios ir nesuteikiančios gyvybiškai reikalingo jaunatviško durnumo.

Iškeliaujama studijuoti kažkur į žemę žmonių gyvenimo, kuris - tavo akimis žiūrint - tėra atšalusių spagečių lėkštė ir birzgalas, vadinamas alumi. Žinoma, šitoks nieko vertas derinys greitai užvaldo ir visa kita netenka bet kokios prieš tai buvusios prasmės. Supratus, kad tokioje erdvėje nėra panašių į tave, pradedama išsiskirti dar labiau, demonstruojami neeiliniai sugebėjimai: netyčinis žaizdos užgydimas ranka, maro dulkių šniūras nuo pajuodavusios moters krūtų... (Sako, sidabro juodumą gerai „nuima“ dantų pasta). Žinoma, be makabriškų aliuzijų vaizduotėje neapsieinama - tai tarsi adrenalinas, kuris randasi tarp meškos ir rankos, kišamos į narvą ir mėginančios pavogti saujelę spragintų kukurūzų. Tačiau meškos kartais tingios ir nerangios, tad truputį kepštelna nagais vien tam, kad kitiems įrodytų, jog venomis teka ne alyva, o toks pats pūnantis kraujas. Ypatingai patiklūs žmonės tave pradeda laikyti išskirtiniu, nors tau visiškai nusispjauti ant jų sustabarėjusio ir šimtmečiais nekintančio požiūrio į tam tikrus dalykus. Šlaistaisi gatvėmis, niokoji savivaldybės turtą, nuraškai šviesoforų šviesą, pritrauki žmonėms žaibą jiems ant kaklo pakabinęs laimę turinčią nešti pasagą.

Galiausiai atsiranda būrys žmonių, norinčių su tavimi susidoroti, nes užgoži jų niekam tikusį, pelėsiais apėjusį gyvenimą, kuris tėra ilga ir nesibaigianti lipimo per galvą grandinė. Ne šiaip lipimo, o lipimo su bėgimo bateliais, kuomet kiekvienas bato su veidu kontaktas atveria didelę ir negyjančią žaizdą. Rodos prasiveria pati visa ko esmė...

Miegant esi ištempiamas iš namų. Kol sapnuoji savo lopšį ir čefyrą, tave nutempia į rūsį, kuriame ketinama atlikti mirties bausmę prie kūno prijungiant didelę dozę nuodų. Nuodams paveikus organizmą išgulima ne vieną dieną atsijungus nuo išorinio pasaulio. Esi izoliuotas mėsos vigvame, kurio viduryje sėdi atsiskyręs nuo visų gyvybinių funkcijų ir pūti didžiulę, spalvotomis paukščių ir angelų plunksnomis apkabinėtą pypkę. Žiurkės tavo akių obuoliais žaidžia futbolą, kirmėlės bando susiręsti tavo kūne kotedžus, o ant lūpų kažkas įrengia mažas sraigtasparnių nusileidimo aikšteles su raide „H“, ant kurių kas sekundę leidžiasi musių virtinės. Tačiau ramiausiai guli, nors iš tikrųjų sėdi, nusikarpęs kraujagysles, apsiprausęs veninį kraują, apsikirpęs plaukus bei nagus. Sėdi ir leidi debesis, kurie prišaukia artimųjų lietų.

Pabodus gulėti pabundi ir nužengi tiesiai namo, nes autobusais važinėja tik mirtingieji. Ten (namuose) išskėstomis rankomis laukia barzdotas žydas ir viską tau dovanoja, viską atleidžia savo tikram sūnui. Ir nieko čia keisto, žemėje tas pats, kiekvienas už savo artimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje“.

Tačiau tokie – lyg niekur sugrįžtantys - dažniausiai jau būna prisišnioję maro, prasigėrę vietinėse biliardinėse, išsitampę po visus kekšių kvartalus, išmaišę visas narkomanų landynes ir elitinius bordelius.

Rebilitacija vyksta milžiniškame moliuske, kuriame maitina dumbliais ir girdo jūros vandeniu. Anoniminių alkoholikų susitikimus veda Jūros Arklys, kuris visą šitą dalyką patyręs jaunystėje. (Ne veltui atsirado posakis: „Geria kaip arklys.“ Bet kas žino, kiek geria jūros arkliai!..)

Atlaikius visus nemalonius išbandymus grįžtama namo, pas tą patį barzdotą žydą, prie to paties lombardo prekystalio, po kuriuo lakstyta būnant vaiku – didžiu ir neprasigėrusiu, turinčiu erškėčių karūną ir lanką, Tačiau dabar bažnyčios nukabinėtos milžiniškais švirkštais, simbolizuojančiais kančią...

Staiga į lombardą ateina artimieji ir bando parduoti tave, tačiau barzdotas žydas jiems sako, kad tavo praba yra per žema: per daug nevertingų metalų sieloj, per daug rūdžių, per daug žiurkių, kurios susisukusios plaučiuose lizdą graužia tave iš vidaus; per daug įdomaus gyvenimo nuotrupų, alkoholio ir cigarečių, paleistuvystės; priešinimosi dogmoms, moralinių paistalų laikraštėliams. bažnyčiai, artimiesiems ir Dievui.

Tikriausiai darei tą patį ką ir jo sūnus - tik kitoje erdvėje ir kitame laike. Bet supraskite, kad norintiems patekti į rojų taip pat taikomi dvigubi standartai. Ten irgi vieni labiau mylimi, kiti - nekenčiami. Ten irgi yra baltųjų ir juodaodžių paplūdymiai...

O viskas būtų prasidėję nuo juodaodžių - Adomo ir Ievos... Tik vietoj žalčio jiems pasitaikė pitonas...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 58817

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės