Kultūros subtitrai
Tomas Venclova atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

2012-09-11

Tomas Venclova (g. 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje) – Vakarų pasaulyje bene labiausiai  žinomas  lietuvių  poetas. Publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius. Nuo 1946 m. rudens persikėlė gyventi į Vilnių, baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją, 1954–1960 m. VU studijavo lituanistiką. 1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau – Leningrade. Pirmasis Lietuvoje ėmėsi propaguoti semiotiką, 1966 m. VU įsteigdamas  semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. išvyko į JAV. Dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. –  Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba Niu Havene (JAV). 1991 m. po sausio 13 –osios įvykių Lietuvoje su savo bičiuliais Josifu Brodskiu ir Česlovu Milošu pasirašė plačiai nuskambėjusį kreipimąsi.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Tomui  Venclovai Lietuvos kultūroje priklauso ne viena pirmojo teisė: pirmasis atvirai ir savikritiškai ėmė kalbėti ir rašyti apie lietuvių – žydų, lietuvių – lenkų santykius;  pirmasis Europoje parašė knygas  apie Vilnių, neaplenkdamas nė vienos tautos ir konfesijos.

T. Venclovos eilėraščiai išversti į anglų, italų, kinų,  lenkų, rusų, švedų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas. Poetas apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995 m.),  Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1999 m.), Nacionaline kultūros ir meno premija (2000 m.), Šv. Kristoforo statulėlė (2002 m.),  pelnęs ne vieną tarptautinę premiją. 2010 m. poetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

„Bernardinai.lt“ redakcija ir kristoforiečiai nuoširdžiai  sveikina poetą gimimo dienos proga!

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Nuo vaikystės savo aplinkoje mačiau daugiausia literatus ir labai anksti nusprendžiau, kad norėčiau toks būti ir pats. Rimuoti bandžiau nuo penkerių metų amžiaus, gaminau ir prozą, ir net dramas – žinoma, visa tai buvo itin vaikiška. Leidau laikraštėlius, kuriuos pats prirašinėdavau. Taip pat turėjau polinkį sudarinėti visokias neva enciklopedijas. Daug skaičiau, taigi pavyzdžių man nestigo. Dabar galvoju, kad niekas nuo to laiko pernelyg nepasikeitė – ką dariau, tą ir darau, tiktai paverčiau tai savo profesija. Turbūt neverta profesijos vadinti pašaukimu – ne itin mėgstu iškilmingus žodžius. Nemėgstu samprotauti ir apie „savęs ieškojimą“, kuriuo šiais laikais dažnas užsiima – bene daugiausia iš dyko buvimo. Rodos, Picasso sakė: „Nereikia ieškoti, reikia rasti“.

Eilės man yra sunkus, atsakingas ir retas (bet labai svarbus) darbas, nuo jų „pailsiu“, užsiiminėdamas filologija, iš kurios ligi šiol ir pragyvenau. Pastaruoju metu rašau nemažai publicistikos. Nelabai to trokštu, bet Lietuvoje yra daug istoriškai susiklosčiusių „tabu“, kurių beveik niekas nesiryžta ardyti – o ardyti būtina, kad visuomenė bręstų. Jeigu tai kelia daugelio pasipiktinimą, vadinasi, darbas buvo ne veltui.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Beveik už viską esu dėkingas motinai, taip pat jos tėvui Merkeliui Račkauskui. Su tėvu anksti pradėjome skirtis pažiūromis, bet jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų – tai esu ne kartą sakęs ir visada sakysiu. Dar mažumėje iš tolo, kartais iš arčiau stebėjau Vincą Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą, Kazį Borutą, Henriką Radauską, Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką. Žinoma, tai buvo paviršutiniški įspūdžiai, bet dažnas iš tų žmonių man tebelieka autoritetas. Mokykloje, tada dar vadintoje gimnazija, turėjau puikių mokytojų – sunku visus suminėti, bet būtų nuodėmė neprisiminti Bronės Katinienės, dėsčiusios lietuvių literatūrą, ir Michailo Šneiderio, suartinusio su rusų (o per rusų ir su pasauliniu) modernizmu. Mane, be abejo, veikė keli to meto draugai, su kuriais ligi šiol bičiuliaujuosi. Po to labai daug išmokau iš bendraamžių ir vyresniųjų Maskvoje ir Petrapilyje, tuometiniame Leningrade, kur praleidau ne vienus metus. Vardų čia būtų daug, tarp jų ir plačiai žinomų, bet irgi visų nesuminėsi.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Man vėl ne prieširdies žodis „įkvepia“ – geriau sakyti „patinka“. Knygų – daugybė, nuo „Odisėjos“ ir Dostojevskio ligi Orwello ir Camus. Manau, kad kiekvienas turi pažinti pasaulinės literatūros kanoną – bent jau tuos rašytojus, kurie buvo įtraukti į prieškarinių gimnazijų programą (žr. Ambrazevičiaus, Griniaus ir Vaičiulaičio Visuotinės literatūros istoriją), o be jų dar Proustą, Joyce’ą, Faulknerį, Thomą Manną, Kafką ir keletą kitų. Iš naujųjų poetų – bent jau Baudelaire’ą, Rimbaud, Eliotą, Audeną, Frostą, Rilkę, Kavafį, Mandelštamą, Cvetajevą, Brodskį, Miłoszą (juos pasiskaitęs išmoksti susirasti ir daugiau, ir pradedi atskirti geruosius nuo prastesniųjų). Yra ir lietuvių literatūros kanonas, jį taip pat reikia studijuoti, gal net anksčiau negu pasaulinį, nes tiktai jis suteikia kalbos įgūdžius. Bet labai svarbu pramokti užsienio kalbų, ir ne tik anglų.

Svarbiausia knyga, manding, yra Biblija, esu ją visą perskaitęs protestantų siūlomu būdu – kasdien po tris skirsnelius (idealiu atveju baigus reikia pradėti iš naujo). Nieko blogo, jei perskaitysi ir chasidų pamokymus, ir Koraną, ir Bhagavadgitą, ir Konfucijų, ir net tibetiečių Mirusiųjų knygą – nors krikščioniui dera tam tikra distancija gilinantis į kitų kultūrų šventuosius tekstus. Tik reikia rasti jų gerus vertimus.

Iš muzikos mėgstu Bachą, Haendelį, Haydną, Mozartą ir ankstesnius už juos kompozitorius. Esu gana abejingas rokui ir kitokiai populiariai muzikai – gal tai mano yda. Šiaip mano vaizduotė labiau vizualinė, negu akustinė – kitaip sakant, už muziką man svarbesnė tapyba ir ypač architektūra.

Filmai? Kaip dažnas mano amžininkas, vertinu Fellini, Bergmaną, Tarkovskį, Visconti, Antonioni, Wajdą, kai ką iš prancūzų „naujosios bangos“, taip pat ne vieną tarpukario režisierių, pavyzdžiui, Jean Vigo.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Manding, jaunimas visais laikais yra daugmaž vienodas. Ir mano karta, ir, sakysime, XIX amžiaus romantikai panašiai „maištavo“, demonstravo nekonformistinę elgseną, gėrė, sprendė painias asmenines problemas ir taip toliau. Čia lengva pasukti klystkeliais (iš kurių man šiandien pavojingiausias atrodo neonacizmas), bet bręstant dauguma dalykų išsilygina, nors ir ne visiems. Visada buvo ir bus daugybė vien karjeros bei gerovės siekiančių jaunikaičių ir merginų, bet šie man svetimesni.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Keičia labai greitai ir esmingai, bet tuos pakitimus dar sunkoka – ir turbūt visada bus sunku – vienareikšmiškai  įvertinti. Ne be vargo išmokau naudotis, pavyzdžiui, elektroniniu paštu, o dabar jau keista prisiminti laikus, kada rašiau „normalius“ laiškus arba siunčiau paketus su rankraščiais – nors tai buvo visai neseniai. Kada gali per dalį sekundės susisiekti su asmeniu, esančiu kitame gaublio šone, bet kokios šnekos apie priešinimąsi globalizacijai darosi beprasmiškos: globalizacija jau yra toks pat neatšaukiamas faktas, kaip atmosfera ar žemės trauka. Tiesa, socialiniais tinklais neišmokau naudotis – ir nenoriu mokytis, nors gaunu šimtus pasiūlymų „draugauti“. Čia jau liksiu anachroniškas. Tiek naudos iš kompiuterio, kiek turiu, ir tiek draugysčių, kiek pavyko užmegzti, man užtenka.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tautinė tapatybė pirmiausia yra itin įdomus daiktas, o lietuviška tautinė tapatybė – ypač, nes turime labai nekasdienišką istoriją ir labai neįprastą kalbą. Manau, kad tuos istorinius prisiminimus ir tą kalbą išsaugoti – dalis mūsų pareigos žmonijai. Ištikimybė Lietuvai man reiškia pastangas prisidėti prie Lietuvos kultūros ir pagal išgales skiepyti Lietuvoje civilizuotas pažiūras. Beje, tai galima daryti ir Lietuvoje negyvenant (žmogus turi teisę pasirinkti vietą, kur gali geriausiai išskleisti savo gabumus, bet tai darydamas neturėtų Lietuvos užmiršti ir atmesti). Tačiau bloga ir pavojinga iškelti tautą aukščiau už žmoniškumą, tiesą ir laisvę, kitaip sakant – už Dievą. Tai ne kas kita kaip stabų kūrimas, kurį draudžia Dekalogas. Žodžiai „neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“, be ko kito, reiškia „nedaryk Dievo iš tautos“.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Atvirumas, gudravimo stoka.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Taip susidėjo, kad ryškiausi mano atsiminimai – karo pradžia, kai vienu metu netekau tėvo ir motinos – laimė, laikinai. Tada buvau tik trejų metų, ir to niekam nelinkėčiau.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Taip, tikiu.

Gamtoje esama ir harmonijos, ir disharmonijos – sakyčiau, tai komplementariniai dalykai. Žemę dera suvokti kaip vientisą organizmą, todėl gamtos harmoningumas nėra tik subjektyvus mūsų pojūtis. Tačiau tas organizmas gimdo ir vulkanų išsiveržimus, ir cunamius, daug kas jame paremta kančia ir mirtimi. Mėgstu gamtą, džiaugiuosi, kad esu perplaukęs baidare Nemuną nuo versmių ligi žiočių, kopęs į Elbrusą,  matęs ir Arktiką, ir Amazonę, bet gerai žinau, kad gamta nėra vien ramybės ir laimės karalystė (nors ramybės ir laimės joje irgi nestinga).

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Galima arba tikėti likimu, arba tikėti Apvaizda, bet ne abiem vienu metu. Antrasis tikėjimas man artimesnis.

Taip, yra tekę.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės