Kultūros subtitrai
Gitana Gugevičiūtė. Apie miesto kultūrinę pla(r)tformą

2012-09-06

Komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė" 2012 09 01

Visi miestai ką nors turi. Druskininkai - mineralinio vandens versmes, durpinio purvo telkinius ir PDR. Rokiškis - Lietuvos profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams". Panevėžys - Juozo Miltinio dramos teatrą. Visko turi Kaunas ir Vilnius, Šilutė ir Marijampolė. Klaipėda irgi turi. Turi Jūrų muziejų, Paryžiaus Komunos gatvę, net aštuonis reprezentacinius festivalius, šį titulą pelniusius praėjusiais metais. Jūros Klaipėda neturi, nes jūrą turi visa Lietuva, Klaipėda tik yra prie jūros. Bet ir aštuonių reprezentacinių festivalių „turėjimas" nuteikia pozityviai. Kodėl?

„Wariot Ideal“ (Čekija) spektaklis – industrinis trileris „Platforma – pamirštas sektorius“

Festivaliai - kad ir kokie jie būtų - praveria miestelėnui duris į kultūrinius ir kūrybinius kontekstus (savojo miesto taip pat), prusina, šviečia, linksmina, rimtina, supažindina. Gal jie ir nepadeda pasveikti nuo homofobijos, ribotumo, gal neišugdys naujosios kartos mejerholdų, kokoškų, malevičių ar grotowskių, bet ilgainiui vis dėlto gali kai ko išmokyti. Net ir tą čiabuvį (jei dar toks liko), kuris nepatenkintas, kad jo sumokėti mokesčiai skiriami ne ančių kiaušinių valgymo čempionatui, o „kažkokiam" tarptautiniam šiuolaikinių menų festivaliui PLArTFORMA. „Kam tokiai?" - gal dar paklaus anas žmonijos vienetas, bet periodiškai apdorojamas viešose erdvėse vykstančių performansų, užklumpamas teatrinių akcijų, bent jau įgis imunitetą šiuolaikinio meno „nesąmonėms".

Ilgą laiką Klaipėda su šiuolaikiniu menu bendravo tarsi priešokiais, spontaniškai, sporadiškai ir neaišku, ar tie susitikimai ryškiau įtakodavo tolimesnio kultūrinio gyvenimo raidą, tačiau šiemet septintą kartą vykęs festivalis PLArTFORMA liudija, kad nuveiktas nemažas darbas - net abejonių klaustukus kėlusi programa surinko gan gausią įvairaus amžiaus publiką, beje, kalbančią ne tik lietuviškai. Žinoma, masiškumu tokiems masinių švenčių tiranozaurams kaip Jūros šventė ar Klaipėdos pilies džiazo festivalis PLArTFORMA neprilygsta, bet masiškumas niekada nebuvo kokybės rodiklis, nors renkant miesto reprezentacinius renginius regisi buvo paisoma masiškumo rodiklio. Jeigu neklystu, ieškant „misterio reprezentacinio renginio", netgi buvo aiškinamasi, ar jis (renginys) skatina turizmą, padeda plėtoti verslą. Šiuo klausimu reprezentacinė PLArTFORMA tikriausiai vilktųsi kažkur aprobuotosios aštuoniukės uodegoje (jokių karnavalinių eisenų; jokių marškinėlių, vėliavėlių, lipdukų, rašiklių su festivalio atributika, jokio skrajučių ir ledų lietaus iš malūnsparnio; jokių festivalio garbei kuriamų patiekalų populiariausiose miesto kavinėse ir jokių kitų „marketinginių" triukų), bet, laimė, ji turi ir kitų savybių: žaismingumą, atvirumą naujovėms, drąsą eksperimentuoti, rizikuoti ir klysti (už klaidas atstatyti krūtinę kritikos strėlėms), dėmesingumą ne tik žanrams, išraiškos formoms, idėjoms, prasmėms, bet ir opioms laiko formuluojamoms problemoms.

Šiųmetinis festivalis, subalansuotas vyrams, bet pritaikytas ir moterims, paskatino prisiminti (jei kas buvo pamiršęs), kad pasaulis netelpa į „taip" ir „ne" opoziciją; kad moteriškumą revizavęs feminizmas destabilizavo vyriškumą, panaikino universalią jo charakteristiką ir verčia vyrus naujai apibrėžti savąją esatį; kad vyriškumo problema kamuoja ne tik pačius vyrus, bet ir moteris. Trumpiau tariant, VII festivalio turinys - vyriškojo identiteto paieškos šiuolaikinėje visuomenėje. Apie tai ir daugelis rodytų spektaklių: Ingos Kuznecovos šokio spektaklis „Diagnozė - krepšinis", analizuojantis lietuvių tautą (t.y., vyrus) apėmusios krepšinio manijos fenomeną; Mariaus Pažerecko spektaklis „Globotinis nori būti globėju" apie įtemptus, noru valdyti grįstus, mokytojo ir mokinio santykius; Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra", vizualizuojantis tėvo ir sūnaus pokalbius; 5 vyrų trupės iš Čekijos „Wariot Ideal" industrinis trileris „Platforma - pamirštas sektorius", kuriame gilinamasi į civilizacijos nuošalėje, atšiaurioje ledu padengto vandenyno ir naftos siurblių dundėjimo monotonijoje gyvenančių ir dirbančių vyrų tarpusavio santykius... Šios tematikos „vinimi" tapo pirmą kartą festivalio istorijoje pristatyta pasaulinė premjera - „Granhoj Dans" ir DNA tinklo šokio spektaklis „Vyrai ir Mahleris". Gražus projektas, žvilgsnį hipnotizuojantis atletiškais, plastiškais vyrų kūnais, klausą - Gustavo Mahlerio muzika ir netikėta pabaiga. Bet ir jis į klausimą „kas sudaro vyro esmę?" neatsakė.

Tiesą sakant, festivalio suformuluota problema buvo artikuliuojama stokojant originalesnių, aštresnių vyriškumo koncepcijų, radikalesnės vyriškųjų vertybių peržiūros, bet naudos festivalis visgi davė - PLArTFORMA pamokė, kad kai spektaklis labai labai prailgsta, kai apninka nuobodis, vargina nuspėjamumas, tirpsta kojos ir paskausta nugara, kai kada verta sulaukti pabaigos, nes ji gali nustebinti, „pramušti", vienu lengvu akimirkos štrichu užtušuoti išsitęsusias pasirodymo minutes. Bet intuiciją - kaip ir intelektą ar raumenyną - taip pat reikia lavinti ir treniruoti. Menų festivalių salės tam tinka ne prasčiau nei sporto klubai ar meditacijos centrai.

Gali pasirodyti keista, kad - it barsukas į tešmenį - įsikibau į tą PLArTFORMĄ. Kad ditirambų negiedu folkloro festivaliui „Parbėg laivelis" ar reprezentacinei Jūros šventei. Paprasta. Jei turėčiau galimybę, tai pastarosios išvis neremčiau - manipuliuodama masiškumu ir verslumu ir pati gali užsidirbti, o „Parbėg laivelis", žinoma, gerų žodžių nusipelno, bet PLArTFORMA - jauniausias Klaipėdos miesto reprezentacinis festivalis, matyt dėl nebrandžios jaunystės kukliausiai ir remiamas. Jauniausias, bet tikrai ne mažiausiai nuveikęs: ne be jo įtakos Klaipėdoje akivaizdžiai sutvirtėjo šiuolaikinio šokio pozicijos, pastebimesni tapo debiutuojantys kūrėjai. Beje, šiemet, siekdami plėsti festivalio formatą, organizatoriai kartu su jaunų teatrologų komanda atvertė ir naują festivalio edukacijos puslapį - surengė scenos menų kritikos seminarą „Kritika@naujosiosmedijos" būsimiems profesionalams. Tai itin svarbu miestui, kuriame ne kiekvieną vertingą kultūrinį veiksmą palydi atsakinga, argumentuota, profesionali kritinė mintis. Gailiuosi, kad neprisirengiau užsukti į šį „cechą", bet tikiu, kad netrukus visi galėsime žvilgtelėti į festivalio „skrodenas" ir galbūt netgi atrasime naują kritikos pasaulio favoritą, kurį norėsis godoti ir palaikyti nuo pat pirmųjų jo pastraipų. Duok dieve.

O tam kartui tiek. Šioje teksto vietoje rizikuojanti, ieškanti, šviečianti ir mokanti PLArTFORMA jau susisiekia su mokslo ir žinių partitūrą grojančiu rugsėju, kuris, pagal senąją tradiciją ne vieną Lietuvos moksleivį paskatins atsiversti sąsiuvinį rašiniui „Mano vasaros atostogos". Gal ne nuodėmė tikėtis, kad bent vieno tokio rašinėlio objektu taps ir PLArTFORMA?

Vytauto Petriko nuotrauka / iš dienraščio KLAIPĖDA archyvo

LRT „Kultūros savaitė”, 2012 09 01

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės