Muzikiniai Video
Florian Gruber & Ramūnas Čičelis. Kelionės Laivu Dienoraštis

Tai, kad kompozitorius, dailininkas, dirigentas, rašytojas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra lietuvių nacionalinis menininkas akivaizdžiai patvirtina Kaune prieš keliasdešimt metų įsteigtas Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus. Tai, kad Jono Meko kūryba – pasaulinio masto reiškinys, patvirtina daugybė tarptautinių kino festivalių pagrindinių apdovanojimų, pelnytų per pastaruosius kelis dešimtmečius. Taigi – pirmasis jau neabejotina klasika, o antrasis – avangardas, kurį Vakarai jau seniai prisijaukino, tačiau Lietuva dar tik diskutuoja, ar jis vertas didesnės pagarbos ir atidesnio vertinimo. Nacionalinio meno šalininkai Lietuvoje dažnokai kuria dirbtinę priešpriešą tarp Čiurlionio ir Meko – esą vienam galima sukabinti visus laurus, o antrasis yra menkavertis, nes ne vien lietuviškas. Ir tikrai – meno akademijose Lietuvoje apie Čiurlionį kalbama visus studijų metus, o Mekas – tik gabesnių, savarankiškai besidominčių studentų interesų sritis. Vakaruose padėtis kardinaliai priešinga: apie Čiurlionį žino nedaugelis, Meką vertina kone visi. Bet ar dėl to Čiurlionis turėtų pyktis su Meku, ir atvirkščiai? Pabandykime įsivaizduoti, pabrėžiu, tik įsivaizduoti, Meko ir Čiurlionio trumpą pokalbį apie meną. Prikelti Čiurlionį iš numirusiųjų šiam pokalbiui priežastimi tapo ir paties menininko, kol buvo gyvas, įsitraukimas į spiritistinių seansų praktiką.

Pirmasis klausimas, kurį turbūt provokuotų Mekas, būtų apie menų sintezę Čiurlionio kūryboje. Pastarasis paaiškintų, kad tapyba – tai erdvės menas, o muzika – laiko menas, todėl tik jungiant šiuos dvejopus kūrybos būdus, galima pasiekti tikrovišką, bet ne realistinį kūrimo principą. Vizija – tiek pat tikroviška, kiek ir pats gyvenimas. Mekas džiaugtųsi šiuo atsakymu ir pasakytų Čiurlioniui, kad po jo mirties kinas gali nesunkiai ir labai kūrybingai jungti erdvę ir laiką. Kinas – pati tikroviškiausia iliuzija, kaip ir Čiurlionio kūryba. Abu kūrėjai pasidalintų gamtos jutimo panašumais ir skirtumais. Mekas kolegai gal paskaitytų keletą savo eilėraščių.

Toliau abu lietuvių meno korifėjai patapšnotų vienas kitam per petį, nes abu buvo ar yra naujų meno procesų iniciatoriai: Čiurlionis – simbolizmo lietuvių dailėje, o Mekas – avangardinio kino. Tačiau čia Čiurlionis atsitokėtų ir nustebtų, kad Meko kinas primena neprofesionalų filmavimą. Šį nedidelį konfūzą užglaistytų bendri prisiminimai apie studijas užsienyje: Čiurlionio – Varšuvoje ir Leipzige, o Meko – Mainze. Būdami jau neblogai pažįstami, du draugai imtų ieškoti bendrų pažįstamų, ir čia abiejų lauktų netikėta staigmena: Mekas imtų kalbėti apie puikų savo bičiulį profesorių Vytautą Landsbergį, kuris yra parašęs ne vieną veikalą apie Čiurlionį. Taigi du draugai virstų „Trim draugais“.

Vakarėjant Mekas Čiurlionį pavaišintų savo firminiu maisto deriniu: ožkos sūriu ir vynu. Tada užsimegztų kalba apie gyvenimą kaip kūrybą. Abu draugai prisimintų nelengvus jaunystės laikus, kai dėl vidinių nuostatų apie prabangų gyvenimą nebuvo ne tik galimybių, bet net ir noro galvoti, kalbėti ar planuoti jį ateityje. Mekas Čiurlionį viena iš daugelio prasmių turbūt priskirtų Fluxus žmonių ratui. Dėl gyvenimo ir žodžio sutapimo. Savo ruožtu Čiurlionis palygintų pirmąją lietuvių dailės parodą su Niujorke septintojo dešimtmečio pabaigoje Jurgio Mačiūno ir Almaus Šalčiaus atidaryta galerija AG bei Jono Meko įsteigtu Antologijos filmų archyvu. Po tokių sąsajų du spiritistinio seanso draugai nudžiugtų, kad lietuvių menininkai ir prieš šimtmetį, ir dabar turi, ką pasakyti pasauliui. Gerą nuotaiką palaikytų ir supratimas, kad tik tarp draugų, kolegų gali jaustis kūrybingai save realizuojantis.

Atsisveikindami iki kito susitikimo, Čiurlionis ir Mekas palinkėtų vienas kitam ir toliau likti pasaulyje savotiškais lietuvių meno In ir Jan.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės