KRITIKOS MARŠRUTAI
Danutė Gambickaitė. Kritikos maršrutai: Vilnius – Alytus

2010-05-20

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.

Šiuo metu Lietuvoje, ypač regionuose, mažėja objektyvios informacijos apie kultūros procesus. Kiekvienas Lietuvos miestas gyvena atskirą, pakankamai uždarą kultūrinį gyvenimą. Nesuvokdama konteksto miestų bendruomenė tampa dar uždaresne, mažėja kultūrinė tolerancija. „Kritikos maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą.

Apie Alytų ŽIA akimis

Šis projekto „Kritikos maršrutai“ tekstas-etapas yra (vėl) skirtas Alytui. Kiek anksčiau „Kritikos maršrutuose“ apie Alytų, tiksliau, apie bene žymiausią Alytaus kultūros veikėją Redą Diržį rašė meno kritikas Kęstutis Šapoka. Diržys (lai jis neužpyksta) – Alytaus šiuolaikinio meno ikona. K. Šapoka (Žmogus iš Vilniaus, kitaip, ŽIV) brūkštelėjo neblogą eskizą šia tema, todėl nenorėčiau kartotis ar kopijuoti. Kita vertus, ŽIV (Žmogaus iš Vilniaus) sindromu iki galo niekada nesusirgsiu, nes turiu įgimtą ŽIA (Žmogaus iš Alytaus) genetinį sutrikimą, kuris atsargiai priima ŽIV siunčiamus signalus.

Alytaus kultūros didvyriai

Bet pradžiai šiek tiek apie kultūrą (siaurąja prasme). Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Alytus niekada (arba bent jau labai ilgą laiką) neturėjo jokio žymaus kultūros veikėjo, kultūros karžygio, kuris skatintų pasididžiavimą savo miestu ir kilme kaip, pavyzdžiui, Panevėžys, kuris turi J. Miltinį.  Juk alytiškis Andzelmas Matutis (vaikų literatūros pažiba) į tą karžygio poziciją nelabai tinka. Galbūt labiau tiktų koks Antanas Jonynas ar Antanas A. Jonynas, bet ne, visgi ir jie Alytuje ne tiek daug veikė, tiesiog ten gimė.

Taip atsitiko, kad per pastaruosius 10 ar 15 metų tuo kultūros nešėju tapo šiuolaikinio meno, anarchistinių, sociologinių idėjų puoselėtojas Redas Diržys. Tas tapsmas (kultūrine prasme) miestui  iš karto suteikė atitinkamą atspalvį. Svarbu ir tai, kad. Diržys iš Alytaus niekur nedingo, o ir ateityje dingti neketina. Ugdo jaunuosius menininkus, kviečia įvairiausio plauko kūrėjus (iš kur tik nori, tik ne Lietuvos). Diegia kritišką ir savikritišką, reflektyvų ir savireflektyvų požiūrį į meną, kūrybiškumą ect. Negirdėjau, kad Lietuvoje užklasine veikla užsiimančioje dailės mokykloje egzistuotų performansų disciplina. Ką jau kalbėti apie tokius projektus kaip „Meno streikas“. Ar konferencijas, kuriose su gausiu tarptautinių kūrėjų  būriu būtų diskutuojama apie „meno, kaip streiko“ galimybes. Pastarajame renginyje pats Diržys sėdėjo vertėjo „būdelėje“ ir nuosekliai vertė informaciją mokiniams ir kitiems interesantams. Šis iš pirmo žvilgsnio galbūt nelabai reikšmingas faktas rodo, kad Diržio strategija yra kalbėti visiems, kas tik pasirengęs išgirsti. Žinoma, svarbu paminėti, kad visos akcijos, veiksmai turi nemenką anarchistinį atspalvį, bet ar tai pliusas, ar minusas lai apsisprendžia kiekvienas iš mūsų.

Performansų šventė Alytuje

Dar kartą pamąstyti apie Alytaus kultūrinį identitetą privertė performansų festivalis „Kitas pasaulis“ („Diverse Universe“). Kaip organizatoriai teigia, tai  – „2010 m. balandžio 21 d. Estijoje prasidėjęs performansų festivalis, apkeliausiantis aplink Europą su pasirodymais Taline, Piarnu, Rygoje, Alytuje, Berlyne, Kelne, Tulūzoje, Sabadelyje, Barselonoje, Paryžiuje, Malmėje, Pori ir vėl Piarnu. Nepralaužiamą meno frontą šiame ture užtikrins daugiau nei 70 performanso menininkų iš abiejų Amerikų, Azijos, Europos ir Skandinavijos. Tikslas – grąžinti menui prarastą eksperimentavimo džiaugsmą, nonkonformizmą ir kūrybinę sinergetiką.”

Reikia pripažinti judesio ir eksperimentavimo džiaugsmo šis keliaujantis festivalis įnešė. Eksperimentavo ir mokiniai, ir jau subrendę kūrėjai. Tiesa idėjiškai tų (subrendusių) menininkų veiksmai nebuvo švieži (vis ta pati masinės kultūros kritika, kuri anarchistiškai nusiteikusiems - visada aktuali), bet gana drąsūs, judrūs ir vizualiai įdomūs. Bendra atmosfera labai priminė cirko ar varjetė pasirodymą. Skirtingų kultūrų, tradicijų samplaikos, paviršutiniško jų suvokimo kritika, vertybių krizė, įvairių neigiamų reiškinių, atsirandančių dėl industrializacijos, masinės gamybos, kitaip tariant aršaus kapitalizmo, kritika – temos, kurias savo performansuose užkabino visas būrys vizualiai ypač charakteringų kūrėjų: apskurdęs japonas, šokantis mini spektakliuką su visais rytietiško teatro atributais – kaukėm, kostiumais, kurie nuo laiko ir dėvėjimo jau kiek nušiurę. Žmogus-šepetys – mutantas, užbarikadavęs dailės mokyklą dūmine bombele ir desperatiškai šveičiantis viską, kas tik pasitaiko jo kelyje. Vienu metu tarsi susiliejo senųjų rytų teatro tradicija su vaizdiniu, kuris priminė po atominio sprogimo, radiacijos atliekamus kažin kokius (valymo, apsivalymo) veiksmus. Keista muzikantė, grojanti dar keistesniais instrumentais bei lengvai tariant – nusidainuojanti, ir dar daug visko. Savotiškas mini pasaulio modelis, prisiglaudęs po auksu žėrinčiom pušim.

Kūrėjai eksperimentavo, elgėsi laisvai, kiek neprognozuojamai ir aktyviai, todėl sugebėjo be didelių pastangų prikaustyti dėmesį. Bene labiausiai nustebino publikos reakcijos. Visiems daugiau ar mažiau patiko, visi buvo drąsūs, aktyviai dalyvaudavo performansuose. Nustebau, nes buvau jau kiek įpratusi prie vilnietiškos publikos, kuri aktyvumu ir drąsa tikrai nepasižymi. Pamatęs į save skriejantį dešros gabalą vilnietis greičiausiai pasislinktų į šalį arba sugavęs staigiai numestų jį šalin, nes “kaip čia dabar?!”. Alytuje tokių klausimų niekam nekilo, o prireikus savanorių, jie būdavo išsyk surandami. Publika aktyviai “gėrė”, siurbė, traukė į save visą informaciją, noriai visur dalyvavo.

Identiteto aspektai

R. Diržys į Šiuolaikinį Lietuvos (Vilniaus) meno elitą žiūri kritiškai ir to neslepia. Kaip tai traktuoti? Neigiamai, nes iš tiesų Vilniuje vyksta daug gerų dalykų ir nėra čia ko purkštauti? Ar teigiamai, nes Vilnius nėra pasaulio bamba? Purkštaudamas R. Diržys atveria ne mažiau įdomų (eskapistinių bruožų turintį) kultūrinių paribių sluoksnį. Sluoksnį, kuris egzistuoja ir fiziniu pavidalu (konkretūs veiksmai provincijoje, vietos (miesto) svarba idant būtų pabrėžta atitinkama pozicija) ir mentaliniu (anarchistinį atspalvį šiuolaikinio meno procesų, vykstančių Vilniuje atžvilgiu turinti veikla). Toliau kiek asmeniškai pažvelgsiu į Alytaus kultūrinio (ir ne tik) identiteto ir atitinkamų šiuolaikinio meno formų padėtį vienas kito atžvilgiu.

Apie identitetą (plačiąja prasme). Man dažnai iškyla toks klausimas – koks Alytus atrodo kitų akimis. Įdomu, nes pati šio jausmo niekada nebepatirsiu – tas patyrimas esti neįmanomas, kaip neįmanomas yra fizinis savęs pamatymas. Todėl visada velniškai smalsu koks Alytus (mano gimtasis miestas) gali atrodyti kitiems (kurių gimtieji miestai yra, pavyzdžiui, Utena, Šiauliai ar Vilnius). Vienoks ar kitoks susidūrimas su įvairiausiomis refleksijomis, susijusiomis su tau artima vieta prilygsta savęs (savo atvaizdo) pamatymui. Nesu tikra, kiek neadekvatus yra kalbėjimas apie savo "artimą vietą" – savotišką "sekretą", kuriame po stiklu (alaikiškumu) laikau paslėpą ekletišką atminčių ir patirčių kratinį.

Pirmasis susidūrimas su "kitų" įspūdžiais (apie Alytų) buvo kolegės ir geros bičiulės mesta frazė, kad Alytus - turbūt švariausias miestas Lietuvoje, kokį jai teko matyti. Reikia pripažinti, kad tie "kiti" dažnai pastebi stebėtinai teisingų ir įdomių smulkmenų, pastaroji man jau gana ilgai neduoda ramybės. Galimos tokio (simbolinio) švarumo priežastys slypi ir miesto identiteto ir (iš dalies) kai kuriuose ekonominiuose reiškiniuose. Kuo susijusi minėtoji švara ir miesto identitetas, ekonomika, kultūra? Netampydama gumos atskleisiu – švara yra savotiškas sekančių trijų dėmenų pašalinis reiškinys ar relaksacijos forma, tampanti savybe, bruožu. Pabaigai šiek tiek digresijų tezių pavidalu (kontekstui).

Apie Alytų. Vietoj išvadų.

1.Alytus – švarus miestas.

2.Alytus kažkada buvo pramonės miestas, dabar – pramonės vaiduoklis. Kad suvoktum Alytaus pramoniškumą, reikia turėti galvoje, kad bent pusę miesto užima gamyklos, sandėliai, fabrikai ir t.t. (dabar pastatai-vaiduokliai). Liūdna, bet industralizacija alytiečius išmokė būti nesavarankiškais. Sraigteliui smegenys ilgą laiką buvo reikalingos, tik todėl, kad kažkokiu mistiniu būdu nesugalvotų pasipriešinti visam mechanizmui. Dabar, kai to mechanizmo nėra, sraigtelis esti pasimetęs ir nevalingai jaučia nostalgiją savo nerūpestingai sraigtelio padermei. (Be jokios ironijos).

3.Alytiškiai tikrai darbštūs (dzūkiškas charakteris). Jiems psichologiškai nepakeliama nieko neveikti, todėl šiuo (visiško ekonominio nokdauno) metu visi išgyvena sudėtingą ir depresyvų laikotarpį.

4.Alytaus gyventojai estetai – geriau mažiau pavalgys, bet gražiau atrodys. Šia idėją sugalvojau ne pati, ją mestelėjo kitas su kultūra visai nesusijęs bičiulis. Iš dalies ji teisinga, bet galima ginčytis.

5.Jeigu reikėtų įvardinti spalvas geriausiai atspindinčias Alytaus charakterį - tai būtų pilka ir žalia. Pilka, nes bene 50 procentų Alytaus – daugiabučiai. Žalia, nes 40 proc. – medžiai, vejos, parkai.

6.Šiuolaikinio Alytaus meno ikona – be jokios abejonės yra Redas Diržys. Jis savo idėjų šviežumu dažnai ir visa galva lenkia dalį ŽIV.

7.Alytiečiai – iš prigimties eskapistai.

8.Subkultūros – miesto sodas – dailės mokykla Alytuje yra tapatūs reiškiniai.

9.Alytaus dailės mokykla, kuriai vadovauja Diržys yra viena pažangiausių tokio tipo švietimo institucijų Lietuvoje.

10.Ženklai sukeliantys nostalgiją miestui – „Jotvingis“ su nepasikeitusia kilimine danga ir tuščiagalviais (pakaušyje žioji sprindžio didumo skylės) manekenais; jaunimo parkas su visais karuselių griaučiais ir menamais, tik atmintyje ir fotografijose išlikusiais „parko fotografais“; „Žuvintas“, „Eglė“; autobusų stoties maršrutų tvarkaraščiai; „Medvilnės rūmai“; sporto rūmų mozaika; „Mėta“; „Pingvino ledai“; „Dailidkė“; „Kurortas“; Nemunas.

11.Alytiečiai, be jiems būdingo akcento, turi kelias kalbines anomalijas, kurias kažkada sėkmingai įvardijo ta pati bičiulė, kuriai Alytus atrodo labai švarus miestas. Alytiečiui nereikalingi žodžiai: apsiauti, užsimauti, užsitraukti, apsivilkti – viską, juk galima „užsidėti“. Telefonas ant lentynos ne “guli”, o “stovi”.

12.Alytus turi ar bent jau kažkada turėjo gana perspektyvų teatrą. Daugelio kultūra (siaurąja prasme) susižavėjusių jaunuolių laikas ten ir praeidavo. Dabar Alytaus teatras merdi ne tik idėjine prasme.

Alytuje daug darbščių, iniciatyvių ir atvirų žmonių, daug tuščių erdvių, kurias ištuštino visiškas ekonominis nokdaunas, publika pasirengusi tiesiogine prasme siurbti informaciją. Galų gale – Alytus ne taip jau toli nuo Vilniaus ar Kauno. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis jaučiamas didelis kultūros badas, o R. Diržio idėjų ir iniciatyvų pasotinti visą Alytaus kultūrą, deja, neužtenka.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1