KRITIKOS MARŠRUTAI
Kritikos maršrutai: Vilnius - Kaunas - Šakiai

ŠAKIAI: BANDYMAS IŠSIAIŠKINTI. Ričardo Miluko ir Vido Poškaus pokalbis apie Šakių meninę situaciją

2009-12-29

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Vidas Poškus (V. P.): Taigi – ką manai apie vietą? Kuo Šakiai, jų geografinė padėtis yra išskirtiniai? Ir kaip tai lemia kultūrinę, meninę situaciją? Kaip Tau atrodo, Ričardai?

Ričardas Milukas (R. M.): Klausimas dėl vietos yra įdomus. Atrodo, kad vieta gali įkvėpti, bet kalbant apie esamąjį laiką svarbiausias yra geras žmonių nusiteikimas.

(V. P.): Patikslinsiu – pavyzdžiui, man atrodo, jog būtų įdomu palyginti Varėną ir Šakius. Jeigu Varėna geografiškai yra artimesnė Vilniui, tai Šakiai – Kaunui. Tai galima pajausti. Šioje vietoje turbūt reiktų kalbėti pavyzdžiais – kai žiūrėjau į šakiečių tapybą (V. Kaunas, M. Pauliukas – nors pastarasis ir ne šakietis – kilęs iš Kauno, dabar gyvena Jurbarke, tačiau mokytojauja ir Šakiuose), pajutau, kad čia ypač stiprus kaunietiško ekspresionizmo poveikis. Gal, norint išvengti hierarchijos kūrimo, nereiktų sakyti „poveikis“. Tarkime, juntamos Kauno įtakos. Tačiau ekspresionizmo šakiečių dailininkų darbuose tikrai esama. Gal tai yra tiesiog regiono bendrumas.

(R. M.): Kodėl Tau kilo tokia mintis? Kaip Tau atrodo – kas daugiau įtakoja Varėnos gyvenimą? Vilniaus miesto kultūra?

(V. P.): Taip. Varėnos meninis gyvenimas sukasi Vilniaus orbitoje, o Šakių - Kauno.

(R. M.): Vilnius ir Kaunas neretai konkuruoja ir yra lyginami, gal todėl Tau ir kilo mintis lyginti Varėna su Šakiais?

(V. P.): Man regis, Šakius ir Varėną lyginti paranku. Abu yra rajonų centrai, panašus gyventojų kiekis, funkcionuoja analogiškos institucijos: kultūros skyrius, kultūros centras, meno mokykla. Net gamtinis peizažas yra šiek tiek panašus – abi vietovės įsikūrusios lygumoje. Tiesa, Varėnos yra dvi: Pirmoji ir Antroji (senesnis skaidymas) arba Senoji ir Naujoji. Tačiau ir Šakiai, kaip supratau, yra „dveji“ – juos skiria Siesartis. Tai gal ir Šakiai, ir Varėna, būdami Kauno-Vilniaus „palydovais“ irgi galėtų konkuruoti tarpusavyje? Bent jau abi vietos yra lygiavertėse padėtyse. Gal skirtumas tik tas, kad, kaip supratau iš ponios Aurelijos pasakojimo, Šakių vietinis kultūros skyrius savivaldybėje yra „užsikabliavęs“ su plenerų rengimu ir šiaip kraštiečių pritraukimu – kad jie grįžtų ir inicijuotų meninius sumanymus. Deja, Varėnoje nepabendravome su tokio lygio klerkais, gal ir jie kažką panašaus būtų pasakę. Tačiau Varėnoje neorganizuojami plenerai (neteko girdėti), tačiau rengiami „Verpetų“ festivaliai.

(R. M): Iš panašumų būtų įdomu pamėginti „ištraukti“ ir bendrą vardiklį, ar tu tokį jau galėtum įvardinti dviem sakiniais?

(V. P.): Bendras vardiklis būtų toks: oficialiojoje terpėje yra kelios viską inicijuojančios institucijos. Jų dėka Šakiuose ir Varėnoje vyksta „fasadinis“ (be jokios menkinančios potekstės) meninis gyvenimas. Bendras vardiklis dar būtų tas, kad abiejose vietose esama menininkų bendruomenės. Kokios jos – konsoliduotos ar bendruomenių iliuzija be jokių ryšių (o ar apskritai galima kalbėti apie individualistų komunas?) – kitas reikalas. Bet menininkų yra. Ir tai labai svarbu. Žinoma, dar labai svarbu tai, jog menininkų kūryba abiem atvejais yra „dviguba“. Tai yra – kuriama sau ir visuomenei, nes bijoma likti nesuprastais arba nenupirktais.

(R. M.): O jei dar labiau apibendrintume, Vidai.

(V. P.): Jeigu ne dviem sakiniais, o dviem žodžiais – tai būtų: dviguba kultūra; dvigubas menas.

(R. M.): Aš dar pridėčiau, kad be gražių iniciatyvų egzistuoja ir savęs neįvertinimo momentas. Dažnai žmonės mistifikuoja didesnių miestų kūrybinį gyvenimą, kaip savaiminę vertybę. Bet yra ir pavojus užsidaryti savo „kieme“. Kaip Tu galvoji, kaip atsiranda ta dviguba kultūra? Ar būtų įmanoma išvengti tokio dvigubo žaidimo?

(V. P.): Bent kol kas manau, kad to neįmanoma išvengti, bent jau gyvenant mažesnėse bendruomenėse ir norint jose pilnavertiškai veikti taip, kad ir vilkas būtų sotus ir avis sveika. „Paprastam“ žmogui (kad ir kaip kvailai skambėtų šita sąvoka) nebus suprantama – ką menininkas daro, jeigu šis orientuosis tik į platesnį kontekstą. Arba turi būti genijumi, jog pataikytum į dvigubą taikinį viena kulka.

(R. M.): Galiu su Tavim sutikti ir tuo pačiu labai noriu paprieštarauti. Geras palyginimas su tais taikiniais gavosi. Palengvinsi man atsakymą. Neprivalai būti genijumi. Viskas yra įmanoma, jei suderinsim taikinius, taip, kad jie stovėtų vienoje linijoje. Jei keistųsi visuomenė, tai ir dvigubi žaidimai būtų nebereikalingi. Tad kaip pesimistas, kad niekada niekas nesikeis į gerąją pusę, tu esi visiškai teisus!

(V. P.): Aš nesakiau, kad niekas negali keistis.

(R. M.): Tačiau manai, jog situacija yra bloga? Ir išeities nematai?

(V. P.): Nesakau, kad situacija yra bloga. Tiesiog konstatuoju faktą. Nemanau, kad tai lemia bloga ekonominė padėtis ar mūsų visuomenei būdinga politinė nebranda.

(R. M.): O kas?

(V. P.): Manau, kad visuomenė yra neišprususi meno požiūriu. Tai galima keisti, bet ar reikia? Ar to reikia tai pačiai visuomenei? Menininkams gal ir reikia – jiems taip būtų patogiau. Bet prisimink Zyplių dvarą su nuolatine liaudies meno ekspozicija. Ji ten yra rodoma, o ne grupė POST ARS. Žmogui užtenka kašiko, uzbono ir lazdos, tada jis būna patenkintas.

(R. M.):  Tu man primeni tingius žurnalistus, kurie rodydami žmonėms šlamštą teigia, kad būtent tai žmonės ir nori matyti... Kas gali pasakyti – ko reikia visuomenei, jei ne ji pati? Ir ar menininkai nėra visuomenės dalis? Zyplių dvaro ekspozicija natūrali. Tačiau tai nereiškia, kad šio krašto žmonės nesuprastų ir kitokio meno. Veikiau tie žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose ir daro tik pragmatiškas parodas Saatchi galerijose, nėra verti nuoširdaus dėmesio. Taigi matai, kad aš niekaip negaliu sutikti su dvigubom žaidimo taisyklėm (netgi taip įvardinčiau). Konformizme šiuo atveju neieškočiau išeities.

(V. P.): Tu esi visu šimtu procentų teisus, nors klaidingai lygini mano ir žurnalistinį požiūrį. Neperšu žiūrovui to, ką pirštų jie (kalbu ir apie meno dalykus). Tiesiog konstatuoju dvigubą situaciją. Esmė tame, kad kai kuriame kontekste lazda ir uzbonas yra tokie pats stiprūs ir sugestyvūs kaip ir riebalais aptepta kėdė.

(R. M): Gerai, gerai, aš pajuokavau... Norėdamas išgirsti aštresnę Tavo nuomonę...

(V. P.): „Statistinis“ žiūrovas nesugeba vienodai įvertinti abiejų čia aptariamų kultūros polių. Tai, kas jam nesuvokiama, jis tiesiog atmeta Tada ir gimsta ta dviguba situacija, kada provincijoje dirbantis menininkas kuria vienus kūrinius vietiniams ir kartu mėgina orientuotis į platesnę, žingeidesnę, labiau suvokti norinčią auditoriją. Tai viena galimybė. Kita – ugdyti auditoriją. Trečia – tiesiog jos nepaisyti ir daryti tai, ką nori daryti (gaudamas pinigų iš fondų, ministerijų ir privačių rėmėjų). Bet tokiu atveju su savo aplinka kontakto nebūtų. Jeigu grįžtume į Šakius, tai juose yra gera terpė antrajam variantui meno mokyklos ir Varpo vidurinės mokyklos dėka. Man įsiminė tai, kad antrojoje mus visur lydėjęs ir vedžiojęs M. Pauliukas kartojo: „Čia juk galima į ŠMC laisvai vežti ir rodyti“. Ne visada gal būčiau tam pritaręs, tačiau jaunesnioji karta ugdoma ir tai yra pozityvu. To labiau norėtųsi ne tik mokykliniu lygiu. Turbūt tai vienintelė išeitis.

(R. M.): Suprantu. Tu tiesiog konstatuoji situaciją. Bet aš siūlau ieškoti sprendimo. Nepaisant to, kad pasiklausius Tavo minčių pradedu manyti, kad gal jo ieškojimas – bergždžias dalykas...

(V. M.): Man regisi, jog Šakių situacija yra geresnė nei Varėnos dėl to, kad čia platesni užmojai. Beje, nustebino tai, jog Šakiuose yra netgi dailės salonas, kuriame sutikome J. Maldžiūną. Privatus meno verslas išsilaiko nedideliame mieste – tai mane nustebino. Žinau, kad analogiška įstaiga Molėtuose yra ant bankroto ribos. Gal tai rodo, kad zanavykai labiau suvokia tokius dalykus ir tai negali nebūti pozityvu. Jeigu žmogus perka kad ir labai komercinį, netgi kičinį paveikslą, tai rodo jo norą suvokti meną. Gal tiesiog galima dar labiau stengtis megzti dialogus.

(R. M.): Ar gali būti, kad ši takoskyra tarp institucijos ir žmogaus bei tarp menininko iš didmiesčio ir mažo miestelio – natūrali ir neišvengiama? Sakai, kad reikia rašyti projektus, rengti plenerus ir rodyti juos prestižinėse galerijose, nieko neduodant vietos žmonėms? Iš vietovės tik pasiimti energijos, kūrybinių sumanymų ir pan. Kaip elgiasi, pavyzdžiui, Šarūnas Sauka. Vietiniai beveik nežino ką jis daro – ar ne? Tiek to. Geriau pašnekam apie mūsų sutiktus žmones. Man atrodo, kad žmogaus-kūrėjo problematika dirbant pedagoginį darbą yra įdomi. Mokytojas, nors ir dirbdamas jam priimtinoje aplinkoje, savo laiką ir jėgas atiduodamas mokiniams, nukenčia pats kaip menininkas. Jis paskęsta kasdienybėje, savotiškai „užsitupi“, ne visada realizuoja savo, kaip kūrėjo, svajones. Ar nereikėtų čia kažko keisti? Gal ir Šakių  miesto menininkai galėtų bendradarbiauti su, tarkim, Varėnos menininkais. Tokiu būdu žmonės daugiau matytų kas dedasi aplinkui, keistųsi patirtimi. Juk ten ir čia yra daug bendrumų. O konkurencija, einant link vienintelio tikslo – sostinės, padaro mus tokiais vienišais. Todėl daug kas priklauso nuo savęs įvertinimo, geranoriškumo ir draugiškumo artimo atžvilgiu... Suvokimo, kad didžiausi turtai yra šalia, tik ne visada juos pastebime. Dar man pasirodė, kad taip vadinamas sūduvių pragmatizmas gan teigiamai veikia žmonės. Pagalvojau apie tai, atmosferą Šakiuose lygindamas su Varėnos nuotaikomis... O gal tai darbingo pirmadienio įtaka (Varėnoje lankėmės sekmadienį, Šakiuose – pirmadienį)?

(V. P.): Bijau klijuoti etiketes, bet reikia pripažinti, kad Tu teisus. Sūduviai yra pragmatiškesni, konstruktyvesni. Manau, tai leidžia teigti, jog Šakių situacija yra geresnė nei Varėnos. Čia labiau jautėsi kultūrinio gyvenimo visuma, bendruomenė (ir menininkų, ir meno vartotojų). Regėjosi, jog vyksta pilnesnis gyvenimas. Aišku, daug lemia ir organizacinės pavienių asmenų savybės. Kažin ar taip sektųsi organizuoti meno dienas Varpo vidurinėje mokykloje, jeigu jos direktoriumi nebūtų V. Daniliauskas ir ten nedirbtų A. Vorevičius bei A. Vorevičienė. Kažin ar būtų pozityvesnė dirva kabinetiniuose sluoksniuose, jeigu Šakių rajono meru nebūtų architektas – tą ypač akcentavo vietos menininkai. Arba V. Cikana (seniūnas ir menininkas) Zyplių dvare – juk tą dvarą laisvai buvo galima palikti likimo valiai – privatizuoti, palikti griūti ir tiek. O ten dabar verda gyvenimas. Kad ir skulptūros Lukšiuose – ar jos būtų ten, jeigu ne tas pats V. Cikana. Ir šio žmogaus tradiciškai kuriamos ledo statulos per Kalėdas (ten pat)? Mes galime arogantiškai pradėti vertinti – kad tai geriau ar blogiau, bet tiesiog reikia džiaugtis, jog vyksta procesai. Tiek daug priklauso nuo vieno žmogaus, bet jeigu jis randa puikią dirvą (suprantančius, poreikį tam turinčius adresatus) – tada puikiau ir negali būti!

(R. M.): Aš taip pat nenoriu klijuoti etikečių. Man įdomios miestų charakterių savybės. Pritariu Tau. Asmeninė iniciatyva daug ką keičia. Tokie pavyzdžiai rodo, kad vienas žmogus jau kažką gali, o jei to imasi visi – net kritinėse situacijose būna lengviau.

(V. P.): Bet įdomu – ar pavienėms iniciatyvoms lengviau plėstis mažesnėse, ar atvirkščiai – didesnėse vietovėse? Kaip manai? Pavyzdžiui – jeigu Šakių meno mokyklą perkeltume į Kauną ar Vilnių – ar ji pasiteisintų?

(R. M.): Manau, kad pavienėms iniciatyvoms lengviau sklisti mažesnėse benduomenėse tik tuomet,  kai jos turi čia palaikymą. Arba atvirkščiai – didesniame mieste jos gali įgauti papildomo svorio, nes tie žmonės, kaip mes įsitikinome, kūrybinio potencialo turi. Labai daug kas priklauso nuo aplinkos. Kitaip viskas galėtų prasmegti biurokratijos koridoriuose.

(V. P.): Tai ką – aplinka Šakiuose yra puiki? O kaip galerijos nebuvimo faktas? Man atrodo, kad šis sumanymas koridoriuose ir prasmegęs. Vietos menininkai juk kalbėjo, kad labai jos norėtų (iš kitos pusės – vietoje kalbų galėtų patys imtis veiklos).

(R. M.): Galerija Šakiuose nėra neįmanomas dalykas. Gal iš tiesų kiek trūksta ir pačių gyventojų aiškiau išreikštos valios. Savo tekste miniu, kad daug kas priklauso ir priklausys nuo mūsų asmeninių pastangų, valios bei ketinimų. Visuomenė ir bendruomenė nėra atskiri individai su pavieniais poreikiais. Kultūra reikalinga visiems. Man patiko Varpo vidurinės mokyklos pavyzdys. Toks fenomenas galėtų egzistuoti ne visur. Tai tikrai didžiulė vadovų įtaka. Vilniuje joks vadovas negalėtų tiek investuoti savo jėgų, kad šitaip gerai paruoštų jaunus žmones gyvenimui.

(V. P.): Man irgi patiko ta mokykla. Nors kai pirminis susižavėjimas atlėgo, pradėjau mąstyti, ar tai nėra profanacija. Tokiais sumanymais (panašiai kaip graffiti konkursais-parodomis Varėnoje) įperšama nuomonė, kad greitas maistas (suprask – šiuolaikinis menas) yra kažkas paprasčiau, geriau, šiuolaikiškiau. Bet ar galima kurti šiuolaikinį meną nemokant amato? Manau, kad ne. Tai apgaulingas įspūdis ir nederėtų jo stiprinti.

(R. M.): Ne, tai nėra profanacija! Nes tai tik paprasta vidurinė mokykla. Tie mokiniai tikriausiai net nebus menininkais. Tačiau galbūt atidžiau stebės aplinką būdami suaugę.

(V. P.): Kaip tik manau, kad taip galima išugdyti paviršutiniškumą – tikėjimą, jog bet koks nekokybiškai padarytas dalykas yra „šiuolaikinis menas“. Ir taip jis (nekokybiškumas) įteisinamas.

(R. M.): Ką siūlai? Nieko nedaryti?

(V. P.): Nesiūlau nieko nedaryti. Tiesiog svarstau ir abejoju. Šiaip man labai patiko ta mokykla ir labai patiko, kad koks J. Daniliauskas ar V. Antanavičius dalijasi patirtimi. Tai netgi nustebino ir pakėlė šių menininkų prestižą (bent jau mano akyse).

(R. M.): Pavojinga nuomonė, kad meną gali kurti bet kas, ateina visai iš kitos pusės. Pavyzdžiui, įvairūs workshopai, dekupažo kursai poniutėms.

(V. P.): Na, bet tai irgi nėra blogai. Galų gale, geriau tegu žmogų domina dekupažas ar panašūs dalykai, o ne drybsojimas prieš televizorių ar vandalizmas. Kaip ir ta Varpo mokykla – kenčianti nuo vietinių chuliganėlių, griaunančių meno kūrinius.

(R. M.): Taip. O, galų gale, tai verčia ir profesionalus pasitempti. Ar ne?

(V. P.): Gal ir taip, be juoko.

(R. M.): Aš irgi manau, kad veikla vis tik geriau nei neveikimas, o diskusija geriau už monologą! Tad kaip galėtume pabaigti ir apibendrinti šį mūsų pokalbį?

(V. P.): Labai gerai pasakei – diskusija yra geriau už monologą. Tuo galima ir baigti pokalbį. Atrodo, jog Šakiuose yra visos sąlygos vykti konstruktyvioms diskusijoms – ne monologams. Ir tuo Šakiai nustebino. Buvo smagu matyti tas mokyklas, bendrauti su menininkais, žiūrėti į tikrai įdomius jų kūrinius.

(R. M.): Bendradarbiavimas yra geriau už pavienes pastangas. Nors reikia ir asmenybių, tačiau joms būtinas palaikymas ir supratimas, kultūrinė dirva toms asmenybėms skleistis.

(V. P.): Na taip – visi ledlaužiais negali būti. Reikia ir jachtų, ir pripučiamų valtelių.

R. Miluko nuotr.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai