KRITIKOS MARŠRUTAI
Vidas Poškus ir Ričardas Milukas. Kritikos Maršrutai: Vilnius - Kaunas - Varėna (II)

SEKMADIENINIAI VARĖNOS ATRADIMAI IR SITUACIJOS

2009-12-23

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantieji tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. Projekto dalyviai, viešėdami vieni pas kitus, renka ir reflektuoja informaciją, susipažįsta su vietos situacija ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgia į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių, vertindamas jis remiasi savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Su Ričardu Miluku įtraukti į Kritikos maršrutų sumanymą, nusprendėme žaisti komandinį žaidimą. Juolab, kad ir paties Igno Kazakevičiaus vizija buvo tokia. Gruodžio tryliktą dieną, žvarbų, lietingą sekmadienį nuvažiavome į Varėną (abi jos dalis – Senąją arba Pirmąją ir Naująją arba Antrąją) ir atlikome savo kritinius pjūvius. Ričardas siekė glaudesnio tarpusavio bendradarbiavimo. Aš pats norėjau individualių nuomonių raiškos. Kaip ten bebūtų – mūsiškis reportažas sudarytas iš kelių dalių. Parašėme po asmeninę tiriamąją studiją Varėnos kultūros bei meno tema. Be to, bandydami užmegzti diskusijas (tarpusavyje karštai ginčijomės visos ekspedicijos metu) pabandėme atsakyti į vienas kitam užduotus klausimus.

Ričardo Miluko atsakymai į Vido Poškaus klausimus

Vidas Poškus (V. P.): Ar pavyko kelionė? Ar ją galima pavadinti „pjūviu“? Ar bent kiek pažinome Varėnos kultūrinę – meninę situaciją?

Ričardas Milukas (R. M.): Ar pavyko kelionė ar ne, tai priklauso tik nuo mūsų išsikeltų kriterijų. Ar pažinome Varėnos meninę ir kultūrinę situaciją? Atsakau, kad 100 % taip, nes mes esame profesionalai. Pažinome tiek gerai, kiek apskritai yra įmanoma pažinti situaciją. Gyvenime situacijos kartojasi. O kalbant apie personalijas: ir viso gyvenimo negana pažinti kitą žmogų... Žinau, kad bus kritiškai vertinančių mūsų įžvalgas, todėl jiems iškart ir atsakau: tegul aplanko Varėną ir jos krašto žmones ir tai padaro geriau.

(V. P.): Kuo Varėnos kultūrinė – meninė situacija unikali, o kuo – tipiška?

(R. M.): Šaunus klausimas. Žvelgiant bet kuriuo aspektu atrastume tipiškų dalykų ir labai savitų – nestandartinių, - būdingų tik šiai vietai.

Visoje Lietuvoje žmonės savaitgaliais, atrodo, neturi ką veikti… Kai vienam interviu į klausimą, kodėl Kaune viešajame gyvenime (baruose, kavinėse bei klubuose) nepamatysime vyresnio amžiaus žmonių ar senjorų, - aš atsakiau, kad vyresni žmonės sėdi namuose ir valgo kruopas. Vėliau sulaukiau priekaištų iš kaunietės skaitytojos, kad atskleidžiu blogąsias puses užsieniečiams. Vėliau ji priduria: tie patys vyresni žmonės aukojasi dėl jaunimo, jog jie galėtų kur išeiti. Aš to ir nepaneigiu, tik abejoju, ar tai pavyktų nuslėpti nuo užsieniečių ir ar tai būtina… Sekmadienį Varėnoje taip pat tuštoka ir kultūros centras nedirba. Čia daug viešųjų erdvių (mokyklų salės, nauji bibliotekos, kultūros centro pastatai, turizmo ir informacijos centras), kas blogo, jei visi susirinktų čia, užuot sėdėję namuose priešais televizorius? Nesinori girti sovietmečio, bet tada žmonės daug natūraliau atrasdavo laiko ir lėšų menui. Negi žmonėms būtinai turi būti spardomas užpakalis, kad jie būtų kultūringesni ir pagarbiau elgtųsi vienas kito atžvilgiu? Tačiau yra būtent taip. Nors šiandien turim turtingai gyvenančių piliečių (savo sunkiu darbu, o gal tik kitų žmonių sąskaita susikrovusių turtus), - jie niekad nebus mecenatais ar filantropais (mažiausiai dar 100 metų). Šie žmonės tesugeba apsitverti tvoras ir toliau dauginti susvetimėjimą, užkirsdami kitiems priėjimą prie gyvybės šaltinių, ežerų ir upių.

V. Karatajus ir kiti žymūs menininkai atvykdavo į Varėną ir darydavo parodas. Mindaugo Siudiko mama sako: jie visi turėjo vilas vaizdingose Varėnos apylinkėse, netoli Merkio. Taip įsitvirtino tradicija rengti profesionalias parodas. Šie menininkai – svarbūs žmonės, jie jautė pareigą kažką ir duoti kraštui, o ne tik iš jo pasiimti.

(V. P.): Didžiausi atradimai?

(R. M.): Į šį klausimą labai sudėtinga man atsakyti ir nežinau Vidai ar mane tikrai suprasi… Sau aš padariau didžiausius atradimus. Labiausiai mane sužavėjo Varėnos undergraundas. Jis iš tiesų pogrindiniškas ir slypi po žeme. Mes neturėjome jokių galimybių labiau jo apčiuopti. Tačiau nematoma jo dvasia tvyrojo ore ir iš įvairių ženklų buvo aišku, jog jis egzistuoja… Sakykim, Šachmatų klubas, kur žmonės renkasi nežiūrint visko: nepaiso siaučiančio gripo, tradicijos, kad sekmadienį viešose erdvėse nieko nevyksta… (Beja, kalbant apie biblioteką ar kitus kultūrinės traukos objektus, - nereiktų didelių pinigų durims atrakinti ar už elektrą sumokėti; tereikia vidinio ryžto ir nusiteikimo – būti visuomenišiems ir draugiškiems).

Tačiau aš tikrai žinau, kad Varėnoje ir jos apylinkėse yra namai, kaip ir kituose miestuose, kur eidamas vakare pro ne visai užtrauktą portjerą gali pamatyti ramiai dirbantį menininką – tapantį dėl savęs. Tokie menininkai dažniausiai nerengia stulbinančių parodų, jie neturi vadybininko ar verslininko sugebėjimų. Bet jie tiesiog yra ir tiesiog kuria.

Pastebimi ir kiti undegraundo ženklai. Tai – saikingi, tačiau labai taiklūs grafitai, savo paprastumu ir genialumu išduodantys ne tik kompozicijos plačiąja prasme išmanymą, bet ir perteikiantys vidinį pasaulį bei rezistencinį pasipriešinimą formalistams.

(V. P.): Ar buvo tokių dalykų, kurie patvirtino kažkokią (kokią) išankstinę nuostatą?

(R. M.): Buvo tokių nuostatų… Turėjau tokį nusistatymą: nieko gero nebus ir nevyksta. Kad tik naikinama, kas buvo gera sukurta anksčiau. Paveldas padengiamas laiko užmaršties dulkėmis...

Tačiau supratau (tai beja gali priskirti prie mano didžiausių atradimų), kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sakysim nebeliko tarybinio laikotarpio alaus barelio prie universalinės parduotuvės. Tą informaciją gan sunkiai išsiklausiau iš “IKI” pardavėjos: - baras likviduotas prieš trejus metus. Tai iš vienos pusės nostalgiškos vertybės praradimas ir nebus ką parodyti jaunimui. Tačiau nebėra ir pačios universalinės, taigi laikai keičiasi – keičiasi ir poreikiai… Parduotuvė rekonstruota į “IKI”. Galima sakyti, kad vietoje baro, tik priešingoje pusėje įrengta kavinė “Grilis”. Galima sakyti, kad atsirado daugiau erdvės – pasidarė lengviau kvėpuoti. Daugiau naujų pastatų miesto centre: biblioteka, kultūros centras. Graži neperkrauta ir šiuolaikiška architektūra – malonu, kad ne kokie gigantiški prekybos centrai...

Gal ir nepavyks perimti ir išsaugoti visų vertybių ir tradicijų tiesiogiai. Tačiau įsivaizduokime, kaip pro seno kelio dangą prasimuša jaunas daigas. Vieniems tai gali atrodyti kelio suardymas, kitus tas daigo skverbimasis galbūt įkvėps naujiems žygdarbiams, bet galiausiai kažkokiu būdu nusidrieks nauji keliai jungiantys žmones. Nematau nieko blogo, jei vieni tapo vien tik sau arba tik pardavimui, vieni apsitveria daugiau negu jiems reikia, kiti negali prieiti prie vandens… Aš supratau, kad natūrali kaita būtina! Ir sena turi numirti, kad gimtų nauja. Skausmas, kraujas, kančia tai tarsi natūrali auka Varėnos žemei. Čia gali gimti gražūs, šviesūs dalykai. Manau mūsų laukia jaunos kartos – visuomenės gimimas.

(V. P.): Ką reikėtų keisti Varėnoje? O ką palikti?

(R. M.): Ką keisti, o ką palikti?.. Tai turi nuspręsti patys Varėnos gyventojai. Žinau, kad jie tai gali, pasižiūrję į savo krašto daugiaamžį kultūrologinį paveldą, jie nesunkiai pasirinks teisingus sprendimus ir drąsiai žengs pirmyn. Kaip svečias, galėčiau tik pasakyti savo nuomonę, kad ne vien grybai, uogos ir baidarės pritraukia turistus. Kultūriniai veiksmai taip pat domina žmones ir ateityje domins vis labiau.

Taip pat skaitykite:

Vidas Poškus ir Ričardas Milukas. Kritikos Maršrutai: Vilnius - Kaunas - Varėna (I) >>
Ričardas Milukas. Kritikos maršrutai: Kaunas – Varėna  >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai