KRITIKOS MARŠRUTAI
Vidas Poškus ir Ričardas Milukas. Kritikos Maršrutai: Vilnius - Kaunas - Varėna (I)

SEKMADIENINIAI VARĖNOS ATRADIMAI IR SITUACIJOS

2009-12-22

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantieji tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. Projekto dalyviai, viešėdami vieni pas kitus, renka ir reflektuoja informaciją, susipažįsta su vietos situacija ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgia į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių, vertindamas jis remiasi savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Su Ričardu Miluku įtraukti į Kritikos maršrutų sumanymą, nusprendėme žaisti komandinį žaidimą. Juolab, kad ir paties Igno Kazakevičiaus vizija buvo tokia. Gruodžio tryliktą dieną, žvarbų, lietingą sekmadienį nuvažiavome į Varėną (abi jos dalis – Senąją arba Pirmąją ir Naująją arba Antrąją) ir atlikome savo kritinius pjūvius. Ričardas siekė glaudesnio tarpusavio bendradarbiavimo. Aš pats norėjau individualių nuomonių raiškos. Kaip ten bebūtų – mūsiškis reportažas sudarytas iš kelių dalių. Parašėme po asmeninę tiriamąją studiją Varėnos kultūros bei meno tema. Be to, bandydami užmegzti diskusijas (tarpusavyje karštai ginčijomės visos ekspedicijos metu) pabandėme atsakyti į vienas kitam užduotus klausimus.

Vido Poškaus atsakymai į Ričardo Miluko klausimus

Ričardas Milukas (R. M.): Ką tikėjaisi pamatyti Varėnoje (apie situaciją juk turėjai kažkokią išankstinę nuomonę)?

Vidas Poškus (V. P.): Mes visi turime kažkokias išankstines nuomones. Išankstinę nuomonę apie Varėnos kultūrinę, meninę situaciją diktavo tai, jog pro šį miestą ne kartą esu pravažiavęs. Kita vertus – susidūręs gana epizodiškai ir tie epizodai susiję su gimine, jos įvykiais (laidotuvėmis, šermenimis, kapų lankymu). Mano paties šaknys turi daug ką bendro su šiuo kraštu. Be to, esu kilęs iš Alytaus, atstumas tarp šių miestų nedidelis, tėvas yra dailininkas, todėl esu šį tą girdėjęs viena ausimi. Pavyzdžiui, žinojau ir buvau matęs tapytojo Valdemaro Šemeškos darbų. Girdėjau apie tapytoją Mindaugą Siudiką (nors jo darbų nebuvau tiksliai identifikavęs). Besimokant Vilniaus dailės akademijoje metais aukštesniame kurse studijavusi Dalia Kleponytė buvo parašiusi bakalaurinį darbą apie Alytaus apskrities tapybą. Turiu pastebėti, kad tas darbas (kurį esu pasklaidęs) man absoliučiai nepatiko. Visų pirma nepatiko dėl bandymo vertinti – teigti, kad kažkas yra blogai, o kažkas yra gerai (kalba ėjo apie pačią tapybą). Bandyta įteigti, kad vieni Alytaus apskrities (konkrečiau – Alytaus ir Varėnos) dailininkai vertybiškai yra nuoširdūs ir teisingi, o kiti – melagiai ir oportunistai. Toks požiūris regėjosi, švelniai tariant, nebrandžiu. Na, bet tai jau turėtų būti pamiršti dalykai, kadangi šis įvykis (bakalaurinio darbo gynimas) vyko prieš dešimtį metų (ir net daugiau). Tačiau toks požiūris dar galioja, ne tik Varėnoje ar Alytuje, bet ir Vilniuje bei Kaune. Nekalbu apie Londoną ir Niujorką. Bent jau populistiniame lygmenyje.

Su pačia Dalia mūsų kritinio maršruto metu susitikome Varėnoje. Ji, kilusi iš čia, grįžo tėviškėn ir dirba vietos Meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Dalia daug mums papasakojo ir aprodė. Pavyzdžiui, ji teigė, jog gyvendama Varėnoje, nejaučia jokio periferijos komplekso – provincijos sindromo (jai antrino jos sutuoktinis – V. Šemeška). Esą šiais komunikavimo laikais nesunku nuvažiuoti, sužinoti, išgirsti. Negaliu nesutikti su šia nuomone. Tačiau iš savo asmeninės patirties žinau, kad gyvenant kaime (nesvarbu, kas tai bebūtų – kultūriniu požiūriu ir Vilnius yra provincialus), toks požiūris yra populiarus ir šiek tiek saviapgauliškas. Bandymas įsiteigti sau, kad yra geriau nei iš tikrųjų. Pats studijų metais su vienu kambarioku (gyvenome VDA bendrabutyje) iki užkimimo ginčijausi ir bandžiau įrodyti, jog meninis gyvenimas Alytuje nesiskiria nuo situacijos Kaune (pašnekovas buvo kaunietis). Visgi dabar manau, kad gyvenant tokioje erdvėje, kur vyksta mažai parodų, nėra daug kolegų menininkų, mąstymas arba bent elgesio, bendravimo normos yra kitokios. Ar jos yra geresnės, ar blogesnės? Tai jau kitas reikalas. Bet, pakartosiu, turbūt čia apskritai negalima vertybiškai kaip nors analizuoti. Toks požiūris subrendo tuomet, kai ilgesniam laikui apsigyvenau Vilniuje ir šiek tiek pažinau jo padėtį. Taip pat turiu glaudžius kontaktus su Molėtais (mano žmona dirba vietos galerijoje Akcija M). Supratau, kad bendravimo ribotumai, parodinio gyvenimo trūkumai šiek tiek riboja saviraiškos laisvę.

Dalia buvo visiškai teisi, sakydama, kad galima parodą padaryti Vilniuje (ir sumokėti už ją kelis tūkstančius) ir tą patį susiorganizuoti Varėnoje (nemokamai). Esą skirtumo čia nėra, nes į ją vis tiek ateina tik draugai, giminaičiai, pažįstami. Tačiau galiu paprieštarauti, jog pažįstamų ratas Vilniuje potencialiai gali būti platesnis, jo nevaržo atstumai. Be to, visuomet žmonių, besidominčių tuo, kas vyksta mene (Dzūkijos regione mėgstamas trivialus pasakymas „prie meno“) – „pašalinių“, ,,iš gatvės“, atsiras ten, kur gyventojų koncentracija didesnė. Žodžiu, Varėnos (Alytaus, Anykščių, Mažeikių, Molėtų, Ukmergės, Utenos) atžvilgiu Vilnius išloštų, tačiau nusileistų Varšuvai, Prahai, Paryžiui, Londonui, Niujorkui. Nežinau kaip kiti, tačiau aš pats (nors nesu labai kietas specialistas), kalbėdamas apie meną, pristatydamas menininkus vietinei, tai vadinamai „atsitiktinei“ publikai (kalbu apie Molėtų auditoriją) visuomet jaučiuosi keblokai, netgi kvailokai – tikrai žinau, kad daugelis iš jų, nuoširdžiai besidominčių menu (o tokių žmonių pastovus kiekis visose pasaulio vietose egzistuoja!), ne visada supranta ir suvokia, ką norėta pasakyti (tiek meno, tiek menotyrine prasmėmis). Žodžiu, manau, kad menininkams gyventi tose vietose, kur trūksta kolegų ir auditorijos, yra sunkoka dėl komunikavimo. Visgi žmogus yra bendraujantis gyvūnas... Tad štai kokia išankstinė nuomonė mane ir kamavo iš pat pradžių. Iš anksto žinojau, kad bus grupė menininkų (kurie net mažoje erdvėje ne visada bendrauja tarpusavyje), kad bus keletas ekspozicinių erdvių, tuos menininkus šiek tiek siejančių ar net nesiejančių institucijų (kultūros centras, biblioteka, dailės mokykla, bažnyčia), kad egzistuos per vieną dieną nepažintina, tačiau nujaučiama lokalinė auditorija. Manau, tokia struktūra būdinga beveik kiekvienam mažesniam Lietuvos miestui, gyvenvietei.

(R. M.): Kokius pozityvius pokyčius matai Dzūkijos krašte?

(V. P.): Klausimas iš karto provokuoja kitą klausimą – ar galima kalbėti apie pokyčius? Gal ir galima... Visų pirma turiu pastebėti, kad apibūdinimas „Dzūkijos kraštas“ yra pernelyg platus. Taip tvirtai teigiu dėl to, jog nors ir menkai, bet vos vos pažįstu šį regioną. Varėna labai tolima Alytui ar Lazdijams. Retas atvejis, kad vyktų kokie nors koordinuoti, bendri veiksmai. Specifinė yra Druskininkų, netgi Merkinės situacija. Šioms vietoms savitą charakterį yra suteikęs kurortinis pobūdis. O Druskininkų padėtis gal apskritai yra geriausia – tiek menininkų gausos, tiek institucijų atžvilgiu. Visgi tam tikrų gerų dalykų matau Varėnoje. Visų pirma, išoriškai. Vaikščiojant J. Basanavičiaus gatve negalėjau nepastebėti renovuoto Kultūros centro pastato. Vietiniai žmonės aiškino, kad jame nuolat vyksta parodos. Deja, sekmadienį jis buvo uždarytas. Parodų negalėjome įžvelgti ir pro užtamsintus, užjuodintus langus. Beveik tą patį pasakyčiau apie Viešąją biblioteką ir kino teatrą (kurio fojė veikė Jurgai Ivanauskaitei skirtų Elenos Tervydytės nuotraukų paroda). Lankydamasis Varėnoje ir stovėdamas pagrindinėje jos kultūrinėje arterijoje – J. Basanavičiaus gatvėje, žvelgdamas į afišų lentą, mačiau, kad vos prieš kelias dienas vyko „kasmetinis kino ir menų festivalis Verpetai“. Jį, kaip supratau, organizuoja Varėnos kultūros centras (kurio prerogatyvoje ir Grybų šventė). Tiesa, šalia pakabintas lapelis informavo, kad dėl gripo epidemijos dalis renginių buvo atšaukta. Pagalvojau, kad apsukresnės miestelių ir miestų savivaldos, kultūrinės institucijos dabar populiarina komercinę naudą suteikiančius renginius. Kitas centras (ir galimybė ten rengti parodas) – Varėnos muzikos mokykla (su Dailės skyriumi). Dalia maloniai po ją mus apvedžiojo, parodė mokinių parodas. Pati Dalia inicijuoja tarptautinį festivalį-konkursą Skambančios spalvos, orientuotą į moksleivių ugdymą ir pedagogų profesinės kvalifikacijos kėlimą. Kuo daugiau tokių renginių – tuo geriau. Tik gaila, kad jų egzistavimas priklauso nuo vieno ar kelių žmonių iniciatyvų – kai tik užkertamas jiems toks kelias, dingsta ir sumanymų prasmė. Parodinė erdvė veikia ir Pirmosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios erdvėje. Jos zakristijonas (gaila, nepaklausėme vardo) apvedžiojo po bažnyčią, rūsyje, šalia šarvojimo salės, įrengtus parodinius plotus. Viename veikė M. Siudiko tapybos paroda, kitame kampe buvo išeksponuota Gintaro Jaronio fotografijų paroda Sekmadienio muzikos koncertai Senojoje Varėnoje. (G. Jaronis priklauso Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyriui – kaip supratau, ši institucija veikia kaip tam tikras kultūrinis bažnyčios padalinys). Čia dar veikia ir nuolatinė ekspozicija (su Stasio Vėlyvio bažnyčiai dovanota dvidešimt septynerių I.I. Safonovo paveiksliukų kolekcija). Žodžiu, nežiūrint specifinių sąlygų, žiūrėti buvo ką. Reikia pastebėti, kad bažnyčios klebono – Pranciškaus Čivilio – atvejis taip pat liudija, kad daug ką lemia vieno žmogaus iniciatyvos. Bažnyčios ir aktyvaus jos klebono dėka čia funkcionuoja ir muzikiniai festivaliai. Tad kultūrinis gyvenimas vyksta, tik reikia jį pastebėti. To kultūrinio gyvenimo specifika artima kitoms panašaus dydžio ir masto vietovėms. Dar iš savo varpinės pastebėčiau, kad gyvenant mažesniame mieste, kur visokių įvykių nebūna tiek daug, kaip Vilniuje, kiekvieną labiau ir vertini, ir stengiesi primygtinai aplankyti. Tad pozityviausias pokytis yra tas, kad apskritai kažkas vyksta.

(R. M.): Kas paliko didelį įspūdį, kas įsiminė?

(V.P.): Labiausiai įstrigo trys dalykai.

Visų pirma – Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje esančioje Pušelės vaikų sanatorijoje Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtos freskos. Laikyčiau tai vienu reikšmingiausių bent jau sovietinio laikotarpio kūriniu šiame regione. Ką sako jau vien ta detalė, kad epizode, vaizduojančiame tris brolelius raitelius, ant skydo yra nupiešti Gediminaičių stulpai. Ir tai gūdžiais stagnacijos metais! Pati tapyba – kažkoks stebuklas plastine prasme. Tai tikras lietuviškas psichodelinis menas. Septintojo dešimtmečio pabaiga – nuotaika – kaip iš gėlių vaikų plakato. Ko verta kompozicija, vaizduojanti tris gitaristus! O ir siurrealistinės detalės. O kokios spalvos ir piešinys! Salau iš pasigėrėjimo. Džiaugiausi taip, lyg matyčiau paties Giotto kūrinius. Meninė vertė – neįkainojama. Baisiausias dalykas yra tų kūrinių išlikimo būklė ir miglota jų ateitis. Viena moteris iš dirbančio personalo pasakė (labai atsainiai): „A, čia tie baisūs paveikslai“. Taip ji išreiškė niekam vertą, nes nekvalifikuotą nuomonę. Tačiau baisu, kad tas abejingumas ima viršų ir matai, jog freskas gali ištikti Nykštuko kavinės arba toje pačioje sanatorijoje stovinčių kompleksų likimas...

Antras dalykas – Mindaugas Siudikas. Tai buvo didysis pačios Varėnos atradimas. Man labai patiko jo tapyba. Jautri ir tragiška viename. Įdomus ir tas faktas, kad pats menininkas orientuojasi ir į vietinę auditoriją (natiurmortai su gėlėmis) ir į platesnę publiką (visokios teminės scenos). Pastaruoju atveju jis pats prisipažino, kad Kaune tapė specialiai taip, jog patiktų šiai, daugiau pasaulio mačiusiai faunai. Ir ačiū Dievui! Nes tai ypač įdomūs darbai. M. Siudiko tapyba yra vizionieriška, jis kalba apie universalius, dramatiškus, egzistencialistinius dalykus. Jo darbai: Gaisras taigoje, Vojenkomatas, peizažas su vakariniu, liepsnojančiu Varėnos dangumi yra nerealūs. Bet man patiko ir jo paprasti, jaukūs, nepretenzingi peizažai. Koloristas jis yra nepriekaištingas.

Trečia, kas patiko – pačių žmonių iniciatyvumas. Dar Valkininkų geležinkelio stotyje, šalia Vilniaus-Druskininkų plento sutikome savo drožinius iš ąžuolo ir liepos pardavinėjantį Mindaugą Kuklį iš Kareivonių kaimo. Šiame taške, kur dzūkai paprastai pardavinėja grybus, dabar, ne mikologinio sezono metu, intensyviau vyksta tik vantų ir šluotų prekyba. Netikėta buvo tai, kad pats žmogus pabandė plėsti asortimentą. Taip pat išnaudojo ir savo meninius gebėjimus. Ar ne puiku? O Varėnoje mačiau šaškių ir šachmatų klubą (su įdomia, „prieštvanine“ iškaba). Visa ta įstaiga, įrengta rūsyje, man priminė Vasiukus. Aš pats su Ričardu (ypač kai paparaciškai tai fotografavome) pasijutau kaip Kisa su Ostapu Bender-bėjumi. Vyrai žaidė šachmatais ir lošė biliardą. Taip leido sekmadienio popietę. Kažkas naujo, jeigu prisiminsime tipiškas laiko praleidimo formas – televizorių arba pliurpalinį alkoholį. Žodžiu, šie faktai liudijo, kad tereikia iniciatyvos ir noro. Tada gyvenimas būna turiningesnis. Kad ir Varėnoje.

(R. M.): Kokius matai istorinius tęstinumus, paraleles žmonių tarpusavio santykiuose, nulėmusiuose kultūrinius įvykius Varėnos krašte? Ir jų vertinimas: teigiamas, neigiamas? Kodėl?

(V. P.): Apie tam tikrus istorinius tęstinumus rašiau savo „lydinčiajame“ tekste. Kalbėjau apie tapybą, bet manau, kai ką galima pritaikyti ir kitiems reiškiniams. Kaip sakiau, negaliu vertinti – gerai ar blogai. Net jeigu ir nieko toje Varėnoje nebūtų, tegalėčiau tai konstatuoti. O džiaugiausi tuo, kad atradimų buvo daugiau, nei tikėjausi. Dar galėčiau paminėti ir Akmens bažnyčią (kurią lankiau ne kartą, bet pirmą sykį patekau vidun) arba Pirmosios Varėnos bažnyčios šarvojimo salėje pastatytas dvi barokines medžio skulptūras iš to paties Akmens. Jos pasirodė labai įspūdingos ir tuo pačiu gyvai liudijo tam tikrą istorinį tęstinumą ten, kur jo gal ir nesitiki pamatyti. (Pirmosios Varėnos senoji bažnyčia sudegė 1915 metais, ją pakeitusi virto pelenais 1944 metais. Naujoji, mūrinė, pagal B. Bakaičio ir G. Baravyko projektą pastatyta tik Nepriklausomybės laikotarpiu – nors jos architektūra man pasirodė nejauki ir šalta).

(R. M.): Ko palinkėsi Varėnos gyventojams, svečiams, menininkams, visuomenininkams, vadovams, jaunimui?

(V. P.): Negaliu nieko linkėti, nes nesijaučiu tokiu, kurio nuomonės minėtosios grupės klausytų. Tiesiog džiaugiuosi šia Igno Kazakevičiaus iniciatyva (kalbu apie Kritikos maršrutus). Manau, kad tai abipusiai naudingas sumanymas. Kita vertus, suvokiu, kad viena diena nėra tinkama visapusiškam Varėnos kultūrinės situacijos suvokimui. Ten yra ir daugiau menininkų, ir įvykių – jų pažinimui reikėtų bent kelių dienų ar geros savaitės. Linkiu tik tiek, kad būtų kuo daugiau kultūrinių precedentų atvykti į Varėną (kaip ir į kitus Lietuvos miestus, miestelius, kaimus) – nuo to turtingesni būsime mes visi.

Bus daugiau...

Vidas Poškus. Kritikos maršrutai: Vilnius – Varėna >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai