KRITIKOS MARŠRUTAI
Ignas Kazakevičius. Kritikos maršrutai: Klaipėda - Kaunas

Naujoji ir senoji tekstilė. Kauno vėliava

2009-12-21

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantieji tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. Projekto dalyviai, viešėdami vieni pas kitus, renka ir reflektuoja informaciją, susipažįsta su vietos situacija ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgia į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių, vertindamas jis remiasi savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Keliaujame. Susipažįstame. Stebime. Bendraujame. Dalyvaujame renginiuose. Projektas priverčia kitaip vertinti kultūrines miestų stoteles, kryžkeles. Kiekvienas jo dalyvis renkasi jam priimtiniausią variantą, kaip atskleisti miesto kultūrinį pjūvį per kelias dienas. Sakote, per mažai? Sutinku. Mažesniuose miesteliuose ieškome ir profesionaliosios kultūros apraiškų, tuo tarpu Kaune jau tenka rinktis, kuris renginys galėtų būti vizualiosios kultūros išraiška, kas yra miesto ženklas ir pan. Kauno vienu rašiniu „preparuoti“ neįmanoma. Todėl pateikiu keletą pastebėjimų. Pirmasis – apie Kauno tekstilės bienalę.

Trys bienalės

Lietuvoje vyksta trys tekstilės bienalės. Aptariamoji – Kauno, ir dvi Vilniaus – viena tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė ir didesnis renginys, pradėtas organizuoti 2004 m. Lijana Šatavičiūtė yra rašiusi, kad pastarosios atsiradimą paskatino tekstilės raidos tendencijos, pirmiausia nepriklausomybės laikais pasikeitęs jos „socialinis statusas“. Tekstilininkai buvo atsidūrę kryžkelėje: kur parodyti savo kūrybinių pastangų vaisių, jei taikomosios dailės „ataskaitinės“ nuslinko praeitin, unikalūs audiniai išstumti iš viešos reprezentacinės aplinkos, o Kauno tarptautinės tekstilės bienalės dėl jų specifikos prieinamos ne kiekvienam? Skaudi frazė – „ne kiek¬vienam“... Ji atspindinti realią situaciją Lietuvoje, kai menininkai jau nebesuvokia dailės procesų, nors mielai dalyvautų visur, kur tik vyksta kas nors, kas – šiuo atveju – susiję su tekstile. Šis reiškinys tapo kasdienybe... Tačiau akivaizdus lūžis – Vilniaus renginiuose keičiasi tik temos, o kauniečių – ženkliai evoliucionuoja, kiekvienoje bienalėje išbandomi nauji metodai, plėtojama meno pristatymo visuomenei strategija. Šių metų Kauno bienalės visuma sukurta iš kelių gijų – edukacinių seminarų, kūrybinių dirbtuvių, paskaitų, diskusijų, gyvo veiksmo fragmentų. Renginys peržengė tam tikrą ribą, pavadinkime ją „sociokultūriniu įvykių horizontu“. Taip įvyksta tuomet, kai ne pats renginys menu maitina visuomenę per papildomas lydinčių renginių veiklas, bet jie tiekia žaliavą meninei raiškai.

Kauno tekstilės bienalė – Kauno dailės instituto Tekstilės katedros kūdikis. Ji turėjo atsirasti, nes be galo produktyviai katedrai reikėjo tikros raketos, kuri išneštų jos menininkų kūrybą į meno erdves, užtvirtintų eksperimentinės tekstilės statusą Lietuvos meno panteone ir, svarbiausia, garantuotų jos pristatymo galimybę tarptautiniame kontekste. Ryšiai. Dėmesys. Aktualijos. Intriga. Taip yra šiandien. Kauno tekstilė „peraugo“ audimo – tapiserijos – marginimo – funkcionalumo fazę. Antai lietuviškajam postmodernizmui pradžią davė skulptūra, tuo tarpu naujojo vizualumo koncepcijos Kauno bienalė nuo 1997 iki 2003 m. ieškojo drąsiai skolindamasi ją iš kitų menų, vėliau „skolintu“ medžiagiškumu imituodama tekstiliškumo struktūrą ir esmę. Link dabartinio pavidalo bienalė pradeda artėti maždaug nuo „Textile 05“ renginių, plečiasi jos tarptautinis tinklas. Šios bienalės visumą jau galima pavadinti naująja tekstiline komunikacija, kuri tampa tekstile, dengiančia socialinio judesio griaučius. Tik taip galime suvokti, kad judesys vyksta, ko ir siekia tekstilė. Taigi Kauno tekstilės meno bienalė prasidėjo naujos formos paieškomis, o baigėsi naujo formato sukūrimu, kuris verčia eiti dar toliau.

Bienalės parodos

Bienalė oficialiai praneša: „analizuoti tekstilės meno raiškos būdus ir galimybes, formuluoti šiuolaikinės tekstilės strategijas ir kryptis, skatinti tekstilės inovacijas. Kauno meno bienalę sudaro tarptautinės parodos, edukacinės ir tyrimų programos bei satelitiniai renginiai“. Tai įprasta bet kurios rimtesnės bienalės programa. Tačiau kas daro renginį konceptualų, patrauklų, prestižinį? Visų pirma profesionalios kuratorių komandos garantijos autoriams, kad jų idėja bus pristatyta ir įgyvendinta ne tik tam tikros meno srities, teminiame kontekste, bet visų pirma – koncepcijos lygmeniu. Šiuo atveju kūrinys tampa ne tik bendros panoramos dalimi, bet ir kuratorių idėjos vystytoju, tačiau nepraranda išskirtinumo, plėtodamas komunikacinę koncepciją „bendrauk, atrask, mėgaukis“.

Bienalės programa plati, apimanti beveik visas Kauno galerijas, įsikuriama ir viešosiose erdvėse, kartais tiesiog gatvėje. Programa gerai „išmėtyta“. Joje susiliejo lydinčios parodos, meno rezidentų kūrybinės dirbtuvės, pagrindiniai projekto perlai. Rezidencijų programos „Gyvas požiūris“ žaliava ir buvo panaudota menui kurti. Atsirado natūrali, nors ir neoficiali jos erdvių konkurencija. Išskirčiau Annikos Ekdahl ir Birgittos Nordström (Švedija) kuratorinį projektą „Prieglobstis“. Bienalėje nestokota socialinio prieglobsčio įvaizdžių, „akvariumo“ varianto, primenančio daugiabučio skerspjūvį. Naudotos gana skurdžios, t.y. artimos „liaudžiai“, medžiagos. Keletas pavyzdžių – štai vienas kambariukas prikimštas universalių rankdarbio patina paženklintų daiktų – jūs svečiuose pas Severiją, o štai televizorius „Šilelis“ jaukiame vilnoniame Eglės Gandos buduare. Gulėk sau, stebėk šį užburiantį patrauklų veidą visame mažame televizoriaus ekrane ir gaudyk tekstilės ir visuomenės poreikių santykio istoriją visais kanalais... Štai skandinavių hamakas, štai vėl siuvinėjimas kryželiu ir Žaltauskaitės-Grašienės žakardinės uogienės, dar vaikučių per edukaciją išlankstyti popieriniai nameliai. Suprask – būstas būste...

Vizualine ir socialine bienalės ašimi virto dviejų kuratorių, kurios įtraukė kitus skandinavų ir lietuvių menininkus, projektas. Nereikėjo vargti nei su Skandinavija atskirai, nei su pavieniais autoriais. Tai, be abejo, nėra taisyklė. Kartais dešimt pavienių projektų geriau nei keli bendri, nes bet kokiu atveju veikia menininko individualybė.

Žvelgdami į šalia kūrusius autorius, galėtume pasakyti, kad kitų menininkų darbuose matome tų kamerinių lizdų versijas. Tai ir Irenes Anton (Vokietija) veikiausiai dėl kompozicijos, mastelio ir spalvų įstrigęs ant kamuolių užtemptų moteriškų pėdkelnių raizgynas. Vėl – ekomenas? Vizualu, dinamiška ir socialu, „menas tavo aplinkoje“ dera su kameriškumu. Tai ir žaidimas su etiketėmis – Tracy Allen & Ruth Marquez „Pagaminta Lietuvoje“, Deirdre’s Cunningham (Jungtinė Karalystė) „Klajokliški susitikimai Kaune“, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir jos suburtos mokinių grupės „Mazgas“ veikla. Štai kodėl išskyriau pastolių miestą įkvėpusias apylinkes.

Nors ir klasikinį, su „Aistringosios Lietuvos tekstilės“ formatu, tačiau labai gerą startą pademonstravo M. Žilinsko dailės galerija. Čia prasidėjo bienalės renginiai. Ką tik išleisto katalogo (sukūrė grupė „Mamaika“) ir šios parodos pristatymas visiems priminė, kad laiko vartai tuoj tuoj atsivers ir Kauno bienalė, kokią įpratote matyti, liks tik prisiminimuose.

Svaria branda bienalę papildo Włodzimierzo Cygano (Lenkija) autorinė paroda „Už manęs“. Audimas tikrai sudėtingas, forma, apšvietimas itin palankūs tekstūrai ir faktūrai, kūrinys – su aliuzija į žemės meną. Ne atradimas, tačiau gera paroda. „Keturios absolventės – keturios dėstytojos“ – Kauno tekstilės branduoliuko atstovių: Loretos Švaikauskienės, Linos Jonikės, Vitos Gelūnienės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės – kūriniai, nuo kursinių iki diplominių darbų. Kad suprastume, kaip keitėsi bienalė, verta prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

Olimpinę bienalės ugnį atsakingai nešė ir „Meno parkas“, pristatęs seriją lydinčių parodų. Seamuso McGuinnesso (Airija) autorinė paroda „Prarasti portretai“ – savižudžių portretai. Statistika teigia, kad ypač daug žmonių pasitraukia iš gyvenimo Lietuvoje. Bendradarbiaujant su savižudžių šeimų nariais, skaitmeniniu būdu (padedant M. Žaltauskaitei-Grašienei) buvo išausti 42 portretai su vardais ir mirties datomis, parengtas trumpas filmas, vaizduojantis jų gamybos procesą. Parodos ašis – to „ypatingo“ audimo proceso pristatymas, „stebuklingas“ metmenų ir ataudų transformavimasis į portretą. Tai labai svarbu žmogui vis dar klausinėjančiam, kam reikia austi, jei yra fotostudija, idant suvoktų kokia svarbi kūrinyje yra tekstilės medžiagiškumo reikšmė, jos faktūros, susiglamžymas etc.

Šiuolaikinių technologijų „peržaidimas“ populiarus, o mašininis siuvinėjimas – ypač. Galime palyginti raktinių žodžių, frazių siuvinėjimą ant čiužinių kilto Tanios Candiani (Meksika) projekte („Meno parkas“). Feministinė, katalikiška sofistika, pagoniški ritualai ir moters trapumas, troškimai ir gundymai, ir kančia, kančia, kančia. Kančios trafaretai išsiuvinėti beveik abstrakčiojo ekspresionizmo dvasia: „Skausmas yra malonumo sofistikacija“. Ir Švenčiausiosios Mergelės atvaizdas. Labai meksikietiška...

Tekstai yra čia

Ingos Likšaitės tekstai gimsta iš kitų tekstų, kitų autorių kūrybos, angliškai remake. Vienos konceptualiausių šiuolaikinės tekstilės kūrėjų projektas „Tekstai yra čia“ vyko kauniečiams gerai žinomoje, kūrybiško šurmulio niekada nestokojančioje erdvėje – VDU salės prieangyje, gerai žinomame džiazo gerbėjams. Įkurti erdvę erdvėje. Pamenate pastolius? Susitikti kasdien, visą savaitę, paskaitose, „vidžėjų“ ir „didžėjų“, poetų popietėse, bendraminčių arbatos gėrimuose. Taip, ji teisi. Tekstai gimsta iš tekstų, ir ji nedelsdama ištraukia juos projekto autoriams – poetams, eseistams, lektoriams ir kitiems iš burnų, kišenių, išplėšia iš žiūrovų, bemat išsiuva medžiagoje ir viešai demonstruoja. O klaipėdietis dizaineris Nidas Arkušauskas veria indėnišką kipu. Čia pat ir „Skinijos“ kojinių konkursas: visi norintys galėjo piešti modelius, kuriuos atrinkę firmos dizaineriai išleisdavo bandomąją partiją su jūsų piešiniu. Mergaitėms labai patiko...

Cituoju tinklalapį: „Tarpdisciplininė meno, teorijos ir rekreacinių veiklų kavinė, interpretacijų ir reinterpretacijų žaidimas, suvienijęs įvairių disciplinų menininkus, teoretikus ir aktyvistus“. Ir man Inga siūlė sudalyvauti. Deja, visur nespėsi. Ir vėl nepavyko pasukalioti Navako vinilų, nors jie nesensta, visada bus madingi. Ir Rastausko nepagavau, ir vakarinėse komunikacinėse sesijose nedalyvavau. Vis per vidurį pataikydavau, tad vykdžiau socialinę apklausą, o trūkstamas grandis sudėliojo patirtis. Gal kiek per anksti vyko intelektualūs pokalbiai – dienos viduryje. Inga, pasiryžusi „nuogam“ eksperimentui, geresnio rezultato ir neturėjo tikėtis... Tačiau vėliau, eksponuodama šios pašėlusios savaitės vizualizaciją M. Žilinsko dailės galerijoje, viską puikiai suvedė, ir dokumentinė remake of the remake forma pasivijo savo tikslą.

Nedideli, bet jaukūs, svarbūs ir labai reikalingi dalykai...

Kas dar svarbu? Bienalė lyg akivaras, sūkurys susiurbia mūsų dėmesį, sutelkia ties koncepcija trumpam, tačiau akys krypsta į akcijas, kūrinius, į įvairiausius krustelėjimus. Visa tarsi nusėda ir nuraibuliuoja pakraščiuose nelyg ežero vilnių puta. Ežeras, „plakdamas“ savo „produkciją“, gamina sau ekomeną ir tiek... Tai mūsų susitikimai bienalėje, pokalbiai, išgertų kavos puodukų skaičius, frazės pralekiančiam kolegai: „Ar matei, jau daro, o tu ar buvai, ar šita paroda jau atsidarė?“ – „O tu bienalės gidą pažiūrėk...“ Tikrai geras bienalės gidas – mini katalogas su nepakartojama Kauno stilistika, Eligijaus Jurbarkinio nuoširdžiu „slengu“, komentarais, taikliomis pastabomis. Jis net lenkia tinklalapį www.bienale.lt, kuris net sprogsta nuo įspūdžių, fotografijų ir videoreportažų. Cituoju: „Kaune vyks gyvas kūrybos procesas, edukaciniai, kultūriniai renginiai, viešos veiksmo akcijos ir kūrybinės dirbtuvės, skatinančios menininkų ir ne menininkų bendradarbiavimą. Tekstilė tarpdisciplininiame vyksme išryškės kaip komunikacijos priemonė, nuoroda, žinia, koncepcija ir būdas pasiekti kuo platesnį visuomenės ratą“.

Tai baugina. Tikrai nesitikėjau iš šios bienalės nieko gero, nes suvaldyti improvizacinį procesą beprotiškai sunku, pataikauti liaudžiai, įkalbinėti ją prisijungti, dalyvauti... O laikas tiksi. Gaila, kad žmonėms nuolat teko pirkti bilietus, juk nespėsi per vieną kartą visko pamatyti, o svarbiausia – patirti, kaip keičiasi aplinka. Iš frazės, iš popieriaus gniūžtės, sendaikčio – laikrodėlio ar sulamdytos skardinės, ką tik menininko nuo jūsų rūbų nurėžtos etiketės, parašytos frazės… Iš šių žaliavų menininkai kūrė... Instaliavo, augino daigus, tapė ant šilko, naudojo šilkografiją, pakardą, fotografavo, šoko baruose, perdirbinėjo „secondhand’ą“. Iš nieko sukūrė formas ir spalvas. Socialiai aktyvaus formato išlaikymas meno bienalėje ir menine prasme vertingų ar bent jau vizualiai patrauklių kūrinių sukūrimas tekstilės technikomis galėtų paaiškinti žmonėms, kaip atskirti šiuolaikinę tekstilę nuo šiuolaikinio meno apskritai. Nes tekstilės panaudojimas šiuolaikinio meno kūriniui sukurti nebūtinai tampa šiuolaikine tekstile. Technikos taip pat svarbu. Bet jų sureikšminimas įneša painiavos į organizatorių norus, vizijas ir strategiją. Jie ir nori paleisti bienalę iš tekstilinių (minkštų ir švelnių) gniaužtų, atpalaiduoti nuo formalaus eksperimento įpročio, nukirpti modernios tekstilės virkštelę, tačiau tuomet bienalė taps tiesiog šiuolaikine meno bienale ir, įveikusi tradicijos gravitaciją, išlėks už tekstilinės Saulės sistemos ribų. Ką daryti? Kaip jau minėjau, „įvykių horizontas“ peržengtas, kelio atgal nėra. Nė viena tradicinė Lietuvos meno bienalė nebuvo taip toli nukeliavusi.

Galima replika – šių metų tekstilės bienalė virsta šiuolaikinio meno bienale, tačiau iš paskutiniųjų kabinasi už tekstiliškumo, tekstilės amato. Amatas – sudedamoji meno dalis? Nors projektų, iš kurių sudaryta bienalė, koncepcijos gana šiuolaikiškos, atlikimas dar gana „uždaro tipo“, nėra toks provokuojantis kaip pats veiksmas, kuris irgi nebuvo itin radikalus (nors jau pats žiūrovo įtraukimas į veiksmą yra tam tikra prasme socialinis spaudimas), tačiau šį kartą suveikė kaip katalizatorius. 

Štai čia anksčiau ir nutrūkdavo komunikacinė grandinė, kurios varomoji jėga – mes su jumis, gerbiamieji menininkai, skaitytojai, žiūrovai, kolegos. Mes, vartotojai. Kuo skiriasi žiūrovas nuo vartotojo? Pastarajam neoficialiai suteikta teisė įtikrinti procesą. Įtikrinti – tai reiškia įsitikinti fizine prasme, kad galima bendrauti su menu ir per tai įvertinti tekstilės bienalės tapatybę, šiandien teigiančią absoliutų posttradicijos amžių.

Na, o jeigu labai asmeniškai – geras renginys yra tas, kurio lauki. Geras renginys – tas, kuris ne prasideda ir baigiasi, tačiau ateina į miestą, ir kai jo nebelieka, jauti maudžiančią tuštumą ir išmoktą, išsiugdytą profesinį reikalavimą ją užpildyti, ir randi laiko dar vienam puodeliui kavos. Tokiam postpuodeliui ne renginio vyksmo laike. „Klausyk“, kreipiesi, tarsi tikėdamasis, kad „oponentas“ taip pat nespėjo visko apžiūrėti, ir abu lyg suokalbininkai dėliojate koliažą, stebite, ar pavardės, vietos, vaizdai ir įvaizdžiai sutampa. Taip atėjo gruodis.

Remio Ščebausko ir Kristinos Čyžiūtės nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai