KRITIKOS MARŠRUTAI
Ričardas Milukas. Kritikos maršrutai: Kaunas – Varėna

2009-12-21

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Įspūdžiai kelyje į Varėną

Sudėtingai kritiška manęs laukė kelionė. Su bičiuliu Vidu buvome sutarę, kad į kritikos maršrutus važiuosime drauge ir taip, sudėjus dvi subjektyvias ir skirtingas mūsų nuomones, pavyks nors kiek arčiau objektyvumo priartėti.

Į Varėną turėjau važiuoti per Vilnių. Vilnius man visados kėlė stresą. Ypatingai nuo tada, kai pradėjau suvokti, kad tai ne Lietuva - tiesiog visa Lietuva turi dirbti, kad tik jam būtų geriau. Tiesą sakant, Londonas didesnis miestas, bet ten nejauti tokio streso, jauti nebent baimę dėl nežinios. O Vilniuje visai kitaip - bijai, kad esi svetimas. Tokių nelabai lengvų minčių lydimas aš, kaip tipiškas pilietis, važiavau į Lietuvos sostinę.

Nakvojau pas Vidą ir Aistę svečiuose, o ryte, nesustabdyti gripo epidemijos ar kitų negandų, nuo Seimo rūmų pajudėjome Varėnos link. Mašinoje klausėm Klasikos radijo stoties. Privažiavę Varėnos miškus paleidom kompaktą su partizaninėm dainom. Partizaninės kovos vyko visuose miškuose, o gerų dainų taip ir neišliko. Tokiu pasakymu nenoriu nieko įžeisti, tačiau tokios mintys gimė, kai dar gan priimtiną - paprastutę lyriką iliustravo trijų natų kombinacija ir vaikino graudenantis dainavimas. Pagalvojau, kad su tikrais vyrais buvo išnaikinti ir muzikantai. Nesu muzikos specialistas, tačiau tokį reiškinį lengvai galima atrasti ir dailėje. Senoliai visai nėra išrankūs piešinio atlikimo lygiui, kompoziciniam ir spalviniam sprendimui, „suskysta“ pamatę sentimentalų siužetą su aiškia pasakojamąja linija, kuri kad ir nemokšiškai pakeverzota, bet atliepia į gyvenimo suformuotą skonį. Aišku, šis vestuvių muzikantas nieko bloga nepadarė, jis tik susišlavė savo gražų pinigėlį už išleistus kompaktus. Jis tik gyvena tokioje visuomenėje, kaip ir mes visi.

Neturėdami nieko prieš patriotiškumą nejučia pakeitėm kompaktą. Nesunku tai padaryti, kai pasaulyje šitiek daug gerų muzikos grupių ir stilių.

Vidas staiga pasuka iš kelio. Sako, čia yra Akmens bažnyčia. Labai apsidžiaugėm, nes dar niekad neteko būti viduje, o iš šalia sustatytų automobilių gausos ir viduje sklindančios šviesos tapo aišku, kad šiandien paslaptis atsiskleis. Apžiūrėjus bažnyčią pasiūliau Vidui šiek tiek iškrypti nuo planuoto mūsų maršruto ir užsukti į Molius. Kai norėjome pėsčiomis kirsti mišką, kelią pastojo tvora. Anksčiau socialistinei partijai priklausiusi vila buvo atvira visiems tarsi darbo, mokslo ir poilsio stovykla, jos teritoriją galėjo kirsti kas tik panorėjęs. Dabar, kai dar geriau įjungiu vaizduote, beveik matau riebius partinių šulų kūnus su nudribusiomis lašinių rinkėm ant šonų, besikaitinančius pirtelėje prie užtvankos ir geriančius šampaną Sovietskoe Igristoe Sladkoe. Perbraukia ranka varvančius taukus, nuteškia ranka žemėn ir toliau geria užkąsdami rūkyta kiaulės ausim. Tačiau užtenka, nereikia leisti vaizduotei tiek įsivažiuoti...

Sutikę savo kelyje tvorą per daug nenusiminėm ir nepalūžom. Paklausėm „vietinio“ patarimo ir paleidę afrikietiškų būgnelių muziką, mašina nudardėjome vingiuotu kaimo keliuku Bartelių link. Iš ten, perėjus per lieptą, atsiradome kitoje Merkio pusėje esančiuose Moliuose. Aplankėme Algirdo tėvus ir nuėjome prie jo kapo. Algirdas Garnevičius 1975 – 2003.

Štai mes jau sutartoje vietoje laukiame mus pasitiksiančios menotyrininkės Dalios. Vidas šiek tiek įsitempęs. Jie abu studijavo dailėtyrą panašiu metu Vilniaus Dailės Akademijoje. Manau, kad tai natūrali kolegų konkurencija. Daug čia tiesos galėčiau prilukštenti ir prigliaudyti, tačiau geras žodis geresnis už ilgą kalbą. Tai pasakysiu trumpai: man pačiam nepatiko, kai mano grupiokės negalėdavo suprasti žodžio „kolega“ prasmės. Peršasi viena išvada: jei su moterim nepermiegosi, tai nieko gero ir nebus? Apskritai, gyvenime per daug viską sprendžiame per pinigus, socialinę padėtį ir per seksą. Man tai atrodo kvaila. Žinau, palaikysit mane naivuoliu. Bet ar gali egzistuoti paprasčiausiai solidarumo jausmas, draugiškumas?

Bet kokiu atveju maloniai pabendravom, pabuvom ir išgėrėm kavos bei arbatos gražioj menininkų – pedagogų šeimoje. Valdemaras ir Dalia Šemeškos papasakojo apie kultūrinius įvykius Varėnoje, kurių vyksta ne taip ir mažai. Man patiko Valdemaro Šemeškos tapyba, jo dėmesys spalvai, tai, kaip jis traktuoja dažą. Kiek supratau, jo žmona yra daugelio jo kūrinių įkvėpėja. Tapydamas abstrahuotą nuogos moters kūno paviršių tapytojas Šemeška yra įdomus tuo, kad suteikia kūniškumui kitokią, savitą prasmę. Moters figūra jo darbuose tampa ženklu į pasąmoninį vyro ir moters viliokiškų verpetų gaubiamą pasaulį. Nuogas kūnas tampa simboliu, tai tarsi architektūrinis statinys su savo vidiniu gyvenimu ir privatumu. Kaip sako anglai: mano namai – mano tvirtovė.

Vidas po pokalbio su Šemeškom pastebėjo, kad jie pateikė oficialią Varėnos kultūrinio gyvenimo versiją. Reikia su juo sutikti. Bet tai natūralu, kad žmonės vadovaujasi pozityvistiniu mąstymu. Knygelių apie kelią į sėkmę ir asmeninę laimę pilni knygynai... Gerai, kad stengdamiesi būti objektyvesni Varėnos atžvilgiu paprašėme supažindinti su dar bent vienu varėniškiu menininku. Taigi, pasakysiu drąsiai nebijodamas sukiršinti dviejų Varėnos menininkų, dirbančių po vienu muzikos ir dailės mokyklos stogu, nes mes jau nebe vaikai... Mindaugas Siudikas yra visiška Valdemaro Šemeškos priešingybė (menininkui – tai nėra blogai – blogiau būti kopija). Vidas papasakojo, kad Dalia (tuomet Kleponytė) rašydama baigiamąjį darbą apie kultūrinio gyvenimo vystymą Lietuvos periferijoje lygino du menininkus kaip priešingybes: Vido Poškos tėvą Kostą Poškų su Valdemaru Šemeška (vėliau tapusiu jos vyru). Ironiška, kaip istorijos ratas sukasi ratu... Kažkada patys buvę maištaujančiais studentais, patys tampame dėstytojais „kirviais“. Todėl ir reikia nuolat save testuoti – pasineriant į šaltinio vandenį. Tai nėra lengva, laikui bėgant aptingstame ir daug maloniau išgerti gero konjako taurelę prie židinio...

Dairydamiesi Varėnos centre mėginome patys susidaryti savo įspūdį apie kultūrinę situaciją.

„IKI“ parduotuvėje nusipirkau „baronkų“ (kaimiškų riestainių) ir išsiaiškinau, kur dingo prieš trejus metus uždarytas alubaris. Grauždamas baronkas lauke, pastebėjau į parduotuvę atvykusias dvi drauges. Pamačiau, kad gražiai atrodanti moteris kelioms akimirkoms liko lauke, taigi nepraleidau progos nepatylėti – paklausiau, kas gero ir kokie renginiai sekmadienį vyksta Varėnoje. Matėsi, kad ši graži moteris turi gyvenimiškos patirties. Ji galėjo paprasčiausiai atšauti, – kas čia gero gali vykt kaime!? Tačiau turėdama gyvenimiškos patirties, refleksiškai – taktiškai ir gražiai (daugiaprasmiškai šypsodamasi, nes jos manymu, ne kultūriniai veiksmai šiame pokalby svarbiausi) atsakė: „Aš ne vietinė...“

Befotografuojant J. Basanavičiaus gatvę ir apžiūrinėjant Varėnos kino teatrą, pamačiau tai, ko, pagalvojau, tikrai čia nepaminėsiu. Net akis nusukau į šalį. Bet atleisk man, mielas skaitytojau, negaliu nutylėti. Afrikoje fotografas iš Kauno Gintaras Česonis tokių dalykų iš vis nefotografuodavo, sakydamas, kad skurde ir tarp šiukšlių daug sunkiau atrasti gražių dalykų, nei vaikytis pigaus ažiotažo. Taigi, pamačiau pagyvenusią porelę besiknaisiojant po konteinerius. Pamanysit: kas čia tokio – didžiuose miestuose pilna tokių žmonių. Galbūt tame yra tiesos, bet didžiuosiuose miestuose daugiau žmonių, lengviau nusimest atsakomybę. Vieni gyvena be giminių, kitų giminės gali apsimest, kad nepažįsta ir t.t.

Iš savo močiutės žinau, kad pokario metais jai yra tekę iš šiukšlyno rinkti bulvių lupenas ir jas virti maistui. Vėliau, žinau, ji surinkdavo visą ką turėjo geriausio (duona, lašinius, dešras) ir svetima pavarde siųsdavo tėvams, broliams ir seserims į Sibirą, o pačios jos dukros augo stokodamos maistingesnio kąsnio. Visai neseniai mamos darbe nugirdau valytoją reiškiant nepasitenkinimą dėl mažinamų pensijų ir sakant: šitiek metų po karo, o žmonės turės badauti! Norėjau jai pasakyti, kad laikai nepasikeitė ir karas niekada nesibaigs. Jie patys ir kalti, kad nesipriešino tam, kas juos žudo. Niekas nepasikeitė. Pasikeitė tik žudymo įrankiai. Asmeniškai man būtų daug lengviau, jei tie įrankiai būtų įvardinti.

Daugelio mūsų mokytojo ir dėstytojo Arūno Vaitkūno nuomone, toks motyvas būtų tikrai vertas tapytojo teptuko. Jei jis būtų gyvas, tikrai duotų tokią kompozicinę užduotį studentams - nutapyti šiukšlyną. Jis suprato, kad sotus ir patogus rakursas – tai ne tos sąlygos, kur gimsta ekspresyvi maištinga tapyba ir kad gyvenimiška drama ir gražios dekoratyvios tikrovės žlugimas taip pat gali būti įkvėpimo šaltiniai.

Pakontempliavę ir pasivaikščioję po centrinę gatvę privažiavome namą, kuriame gyvena Mindaugas Siudikas. Jis įdomiai papasakojo apie savo darbų metodiką, iš kur semiasi įkvėpimo. Jo mama atsisėdo fotelyje po V. Karatajaus tapytu paveikslu, kuriame nutapyta jinai pati. Kambaryje buvo ir daugiau paveikslų, iš kurių pora ir jos sūnaus. Mane sudomino, kad Mindaugas važiuodavo į Kauną tapyti, jo paveikslai eksponuojami KTU patalpose. Tikrai nueisiu pamatyti savo akim. Kaune gyvena ir jo sesuo. Keista, bet tapyti geresnės sąlygos jam buvo Kaune.

Vakare sutemus jau vaikštinėjom Senojoj Varėnoj prie bažnyčios. Čia stoviniavo visados žmonėms nusiteikusi padėti kelių policija, kurios Vidas paklausė, kur klebonija. Klebonas buvo išvykęs, tačiau kai jam paskambinome, jis pasirūpino mums padėti ir paprašė, kad zakristijonas aprodytų bažnyčią. Bažnyčios cokoliniame aukšte vyksta parodos. Man tai priminė Kauno paminklinę Kristaus prisikėlimo bažnyčią, kur taip pat vyksta parodos, aktorių poezijos skaitymai, muzikantų pasirodymai – renginys vadinasi „Žodis ir spalva“. Aišku, Varėnos bažnyčia mažiau prabangi, tačiau aš esu įsitikinęs, tradicija rengti joje kultūrinius renginius įsižiebusi anksčiau. Nežinau, ar Varėnos rajone yra turtingų ūkininkų, tačiau turtingų varėnietiškos kilmės vilniečių tikrai turėtų būti. Jie galėtų gausiau paremti parodų organizavimą. Nustebsite, bet parodai surengti taip pat reikia lėšų ir energijos, - ne tik santechnikai ar elektros instaliacijai išvedžioti. Žinoma, daug patogiau galvoti: parodos daromos iš oro arba „durnelių“ iniciatyvos, ir yra niekam nereikalingos.

Bažnyčia architektūriniu požiūriu gal ir nėra visiškai tobula. Sunku suprasti, kaip laikas atsirenka vertybes. Tarkim Akmens bažnyčios dvi šventųjų skulptūros ir ji pati visiškai kuklutė išliko. Ir mes tai labai vertinam, nes tai kūriniai sukurti iš tyro jausmo, tokiom sąlygom susidaryti padėjo tas laikmetis, jo dvasia. Mums sunkoka vertinti tai, kas vyksta ir kuriama šiandien. Tačiau įdomių dalykų vyksta ir šiandien, mes tik turim būti atsimerkę ir atvėrę širdis. Papasakosiu vieną istoriją. Pravažiuojant Varėnos bažnyčios pagrindinį fasadą matydavau masyvų mūrinį balkoną, nuo jo vis krisdavo tinkas. Tinkas vis krito ir krito, kol atsivėrė Dievo akis. Kažkas tai pamatė ir ši idėja materializavosi į ažūrišką balkono turėklą kalvystės meno dėka.

Tiksliai neatsimenu, bet iš dailės istorijos žinau, kad archeologai rado freską ar molio dirbinį, priskiriamą tikriausiai senovės Romos kultūrai. Piešinyje vaizduojama žmogaus griaučiai su dviem ąsočiais ir užrašas: gerk kol gyvas.

Dabar nežinome tiksliai, ar tas užrašas buvo parašytas teigiant tiesiogiai su visu rimtumu, ar su humoru, tik žinome, jog tai yra to meto kultūrą, mastymą atspindintis palikimas, gan koncentruotas bei šmaikštus.

Ką mes parašytume ant panašios šukės?.. Gal: apsitverk kol gyvas.

Įdomu, kaip tai suprastų tyrinėtojai... Gerai, jei su humoru.

Autoriaus nuotraukos

Kulturpolis.lt.

 

Atgal Komentarai