Apsikeitimas
Kultūrpolio meno projektas „Millenium“ Danijoje

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis“ tęsia savo penkerių metų veiklos pristatymą meno projektais seriją. Pirmasis – iš jų  „Meno tvermės dėsnis“ startavo šių metų birželio 26 dieną, Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Specialiai jam naujus darbus sukūrė glaudžiai su KKKC bendradarbiaujantys Lietuvos menininkai. Visus juos "Kultūrpolio" renginių lankytojai ir dalyviai prisimena iš parodų, meno rezidentūros programos, „Meno kiemo“ kūrybinių seminarų ar viešų meno akcijų. Antrasis meno projektas „Millenium“ simboliškai užsimena apie Lietuvos tūkstantmetį ir pristato septynių Lietuvos menininkų: Ingos Likšaitės, Lauros Keblytės, Aurelijos Draugelės, Agnės Jonkutės, Irmos Leščinskaitės, Žygimanto Augustino ir Tado Vosyliaus kūrybą Danijoje. Autoriai tęsia „Meno tverės dėsnio“ idėją, intriguojančiai išryškina sudedamąsias „vizualinių meno kultūros“ dalis: formą, spalvą, tekstūrą ir faktūrą, medžiagiškumą ir laiko trukmę, semantiką, jos kodus ir kanonus. Jų mene vienodai svarbu ir technikos virtuoziškumas ir turinio intriga. Daug dėmesio yra skiriama kūrinio formos ar idėjos remake`ui, ji atkartojama skirtingomis medijomis, arba tiesiog replikuoja šviesos, spalvinės abstrakcijos ar kūniškosios fiziologijos motyvus. Kūriniuose persipina optiniai efektai, šiandienos meno koncepcijoms būdingos socialinės sąmonės refleksijos, netgi renesansinių idealų, barokinio puošnumo stilizacija. Parodoje pristatoma šiuolaikinė tekstilė ir tapyba, kinetiniai kūriniai, objektai ir videoprojekcijos. „Millenium“ – tai tūkstančiai variacijų nuo elementarios paviršius plastikos iki  kūrybos proceso vizualizavimo. Projekto katalogą sukūrė Gytis Skudžinskas.

Projekto paroda vyks nuo spalio 24 iki lapkričio 22 dienos, galerijoje “Kunstpakhuset”, Ikasto mieste.

Žygimantas Augustinas – naujosios Lietuvos tapybos, atstovas. Derindamas baroko, stilistiką ir šiuolaikinio meno koncepcijas menininkas poruoja žmogų ir jo subkultūrinį kloną. Pseudo aplinką ir enciklopedinę tikrovę, pseudo save ir pseudo simbolį. Ž. Augustino neorealizmas – žaismingai egzistencialus ir įkyriai romantiškas.

Agnės Jonkutės tapyboje vyrauja spalvinis minimalizmas, transformuoti paviršiai, kuriuos liečia šviesa. Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams, menininkės kūryba koncentruojasi į savirefleksiją, žmogaus bei kasdienių daiktų gyvenimo analizę.

Irma Leščinskaitė – daugiau dėmėsio skyria spalvai. Pasak filosofo V. Radžvilo, jos paveiksluose akivaizdūs daugelis postmoderniojo meno bruožų: ironija ir saviironija, laisvas ir elegantiškas citavimo žaismas praeities kultūros ir ypač barokinės tapybos formomis.

Aura Draugelė – tapyboje jungia piešinio hitechą, tekstilės faktūras ir įvairių čia pat pasitaikiusių po ranką dažomųjų medžiagų ypatybes. Atiduodama pagarbą masinės gamybos produktui – audiniui, subjektyvumui ir stilių samplaikai, kasdieniškumui ir pastišui, darbuose ji „komentuoja“ masinės gamybos ypatumus, suteikia jiems savitą „prekinę išvaizdą“.

Laura Keblytė kurdama objektus panaudoja dizaino triukus. Pakankamai egzotiškos šiandieniniame mieste (po langais lakstančios vištos ir kiaulės?), bet tokios aktualios maisto industrijai, jos paverčiamos bauginančiais ir ironiškais pasaulio moralinių permainų trofėjais.

Tado Vosyliaus rankose tai, kas įprastai būtų vadinama skulptūra, tampa keturių dimensijų objektu, t.y. iliuzija, arba suvokėjo provokacija. Menininko darbai bilda, stena, spausdina sąskaitas faktūras ir faksus, prisilietus reaguoja. Keturmačius „Lavonus“ autorius, regis, išplėšia iš paskutiniųjų gyvenimo inercijos minučių, mums pateikdamas post judesio ir post retorikos regimybę - plonytę raudoną liniją tarp tradicinės skulptūros ir šiuolaikinės estetikos kanonų.

Ingos Likšaitės kūriniai įvardija tekstilę kaip lanksčiausią vizualinio meno sferą, kuri kuri ne tik puikiai įsisavina šiuolaikines medijas, bet ir jas praturtina. Kurdama tekstilės technikomis ypatingą dėmesį autorė skiria dygsniams (tradicinio, mašininio ir programuojamo siuvinėjimo), konceptualizuoja šį tradicinio amato elementą, panaudoja jį kino filmų motyvų perkėlimui į tekstilės pasaulį.

Šis projektas yra sukurtas kaip gyva reakcija į visuomenės kultūros poreikį, į jos norus, baimes ir abejones. Kultūrpolis klausia – ką menas gali duoti visuomenei ir ką visuomenė yra pasiruošusi padaryti, kad pažintų meną?
Projekto trukmė: 2009 10 24 – 2009 11 22
Projekto kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Bronė Neverdauskienė.
Projekto organizatoriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis“, LR kultūros ataše Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje p. Liana Ruokyte-Jonsson, galerija “Kunstpakhuset”.
Projekto rėmėjai: LR Kultūros ministerija, LR Kultūros rėmimo fondas

Atgal Komentarai