Klaipėdoje
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje 13L atidaroma fotomenininko Rimaldo Vikšraičio personalinė paroda „Kitapus“

Birželio 3 d., pirmadienį, 17.30 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje 13L (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) atidaroma fotomenininko Rimaldo Vikšraičio personalinė paroda „Kitapus“. Atidaryme dalyvaus autorius ir parodos kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Paroda veiks iki birželio 28 d.

Rimaldas Vikšraitis. Iš serijos „Pavargusio kaimo grimasos“. Kelio pabaiga, 1996.

Rimaldas Vikšraitis nuo 1985 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Autorius yra pelnęs Grand Prix ir kt. svarbius apdovanojimus bei įvertinimus. Svarbiausi fotomenininko sukurti fotografijų ciklai: „Skerstuvės“ (1982–1986), „Aktas – negyvenamoje sodyboje“ (1991), „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998–), „Vienkiemio godos“ (2002–) ir kt. R. Vikšraitis rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje nuo 1983 m.

R. Vikšraitis visą gyvenimą gyvena periferijoje, todėl natūralu, kad tenykštės problemos jam asmeniškai yra labai svarbios. Šalia jo gyvenančių žmonių gyvenimo būdas, jų patiriami sunkumai inspiravo jį kūrybiniams sprendimams, kurių išdava – fotografijų ciklai „Pavargusio kaimo grimasos“, „Vienkiemio godos“ ir kt. Būtent pastarieji autoriaus darbai sulaukė didžiausio Lietuvos ir užsienio meno profesionalų dėmesio. Tai, kad 2009 m. Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ (Prancūzija) nuotraukos iš šių serijų pelnė autoriui „Metų atradimo” nominaciją, neabejotinai liudija aukštą R. Vikšraičio kūrybos vertinimą ir aktualumą nūdienos meno kontekste. Tarptautinis pripažinimas lėmė, kad pastaraisiais metais dažniausiai užsienio šalyse pristatoma būtent R. Vikšraičio fotografija. Jo parodos surengtos Londone, Pekine, Poznanėje, Glazge, Vienoje, Hagoje, Madride, Velse ir kt. Lietuvių fotomenininko kūriniai jau papildė ne vieno muziejaus, galerijos ir privataus kolekcionieriaus kolekcijas. Klaipėdoje atidaromoje parodoje bus eksponuojami kūriniai iš šių fotografijos serijų.

Rimaldas Vikšraitis. Iš serijos „Pavargusio kaimo grimasos“, 1998-2001

***

Rimaldas Vikšraitis. Kitapus

Rimaldas Vikšraitis – vienas iš tų menininkų, kurie žvelgdami į kito žmogaus likimą, aiškinasi savąjį. Tiesiogiai su kaimo gyvenimu susijęs fotomenininkas įgyja tam tikrą pranašumą miesto fotografų, fotografuojančių kaime, atžvilgiu. Akivaizdu, kad autoriaus kilmės šaknys didžia dalimi gali nulemti jo raiškos priemonių arsenalą bei temos pateikimo formą. Tam įtakos turi ne tik gyvenamoji vieta – didesnis ar mažesnis atotrūkis nuo fiksuojamosios realybės bei asmeninis santykis su ja, bet ir šiandieninė visuomeninė situacija – privatumas ir nykstantis žmonių pasitikėjimas kitais, kas, be abejonės, apsunkina kūrybinį procesą. Todėl natūralu, kad čionykščio autoriaus santykis su aplinka visuomet bus pagrįstas intymesniu jo ir subjekto/objekto tarpusavio ryšiu, nei prašalaičio. Kita vertus, R. Vikšraičio fotografijose įamžinti vaizdai yra ir jo paties gyvenimas. Nuotraukose – ne tik pažįstami, kaimynai, jaunystės draugai ar jų vaikai, bet ir to gyvenimo fragmentai, kuriame dalyvauja pats autorius. Būtent dėl šios priežasties, kaip teigia daugelis šiandieninių fotografijos kritikų, šio fotografo nuoširdumu patikima gana greitai, o kūrybos etikos ir moralės klausimai tampa ne tokie aktualūs.  

Iš dalies, R. Vikšraitis tęsia Lietuvos kaimo fotografijos tradicijas. Tačiau, skirtingai nei lietuvių fotografijos klasikai, savo aplinkoje jis ieško ne išeinančio kaimo pėdsakų, o bando apčiuopti socialinius kraštutinumus, ten gyvenančių žemiausių visuomenės sluoksnių degradaciją. Siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekonominį ir moralinį kaimo nuosmukį, fotomenininkas susikoncentruoja prie juodžiausio gyvenimo realizmo – pragertų, sudarkytų gyvenimų, lemiančių skurdą ir visišką žmogaus amoralumą, gniuždančius ne tik suaugusių likimus, bet ir į didžiulę riziką stumiančius jų vaikus. Nukreipdamas savo objektyvą į labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius – senius, vaikus ir invalidus, autorius demaskuoja ir savotišką mūsų visuomenės neįgalumą, rizikuodamas savo kūrinius paversti politinės polemikos įrankiu. Tačiau R. Vikšraitis nemoralizuoja – apie savo herojus kalba greičiau kaip apie likimo nuskriaustuosius. Stebėdamas juos „iš vidaus“, autorius įgyja galimybę fiksuoti ne paviršinį jų skausmą, nenusisekusį gyvenimą, bet ir prasiskverbti žymiai giliau ir surasti sąlyčio taškus su šių žmonių likimais, jų drama. Autorius akcentuoja ne tik čionykščio žmogaus, bet ir savo asmeninę konfrontaciją su nuolat besimainančiu pasauliu, devalvuojamomis vertybėmis, prie kurio jis taip ir nesuspėja (ar nenori) pritapti. Ir tik šios konfrontacijos fone atkreipiamas dėmesys į individo dvasinį pasaulį, įsivaizduojamas ir turimas vertybes, dažniausiai neatitinkančias nei visuomenės, nei paties individo lūkesčių. Autorius neieško kaltų. Besižvalgydamas po socialinio gyvenimo periferijas, jis demaskuoja egzistencinius žmogaus išgyvenimus tam, kad paskatintų atkreipti dėmesį į visai žmonijai aktualius klausimus.

Tai, kad R. Vikšraičio herojai noriai atsiveria prieš fotokamerą ir akivaizdžiai pozuoja, prisiskirdami sau įsivaizduojamus, neretai provokuojančius vaidmenis, ne visuomet atitinkančius tikrovę, dar labiau glumina ar net šokiruoja. Tokia nenatūrali šių žmonių elgesio/gyvenimo išraiška, formuojanti ryškų tragizmo prieskonį turinčias neįprastas situacijas, papildo autoriaus nuotraukas dar vienu prasminiu sluoksniu. Kitokie, normaliame pasaulyje netoleruojami gyvenimai čia pateikiami savanoriškai, netgi deklaratyviai, tačiau ne autentiškai. Ir nors tokia fotografija nutolsta nuo reportažinio stiliaus tradicijų, vienintele galima raiška laikiusių dokumentinį kadrą, tai nesutrukdo jos įtaigumui ir paveikumui. Anaiptol, sąmoningai įvestos realybės korekcijos, dar labiau užaštrina situaciją ir pateikia savotiškus fotografinius akibrokštus, vedančius į akistatą su socialiniu žmogaus nuosmukiu, dažnai eliminuojančiu bet kokio žmogiškojo orumo pėdsakus. Aplenkdamas psichologines analizes, fotomenininkas apsiriboja pačios realybės diktuojamomis formomis, savyje jau talpinančiomis pakankamą realaus grotesko dozę. Ir nors sunku visu tuo įtikėti, bet abejoti taip pat jau neįmanoma. Kaip neįmanoma ir pasilikti abejingam.

Danguolė Ruškienė

Parodą Klaipėdoje organizuoja VšĮ „Meno menė“.

Galerijos 13L darbo laikas:
I-V 10.00 – 19.00
VI  10.00– 17.00

Daugiau informacijos:
Danguolė Ruškienė
Tel. 8 650 37370
el. p. info@menomene.lt
www.menomene.lt

Partneriai:
VšĮ „Kultūros meniu“,
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės