'09
Kūrybinio rašymo dirbtuvės_Jana

2009-05-18
Kultūrpolyje kovo - gegužės mėnesiais vyko kūrybinio rašymo užsiėmimai, kurių tikslas išjudinti kūrybiškumo energijas, ugdyti skaitytoją, dalintis ir imti vieniems iš kitų.
Užsiėmimus rėmė Kultūros ministerijos Skaitymo skatinimo programa.
Pateikiame tekstus iš Kultūrpolyje kelerius mėnesius vykusių kūrybinių rašymo užsiėmimų.

Jana    

Raudonos lūpos

    Pastebėjau, kad šiandien nesinori matyti nieko blogo. Dažnai taip nusprendžiu. Ir žinau, kaip bus. Jausiuosi geriau, saulė aplink nušvies daiktus šiltesnėm spalvom, diena bus laimingesnė.
   Tik tos gražios, sodrios ir raudonos lūpos, šviečiančios tokiu ryškumu, kuris perskriejęs kambarius, traukė mano žvilgsnį. Ir vos tik permesdavau jį kitur, kažkokia jėga vėl sugrąžindavo, nešdama man prisiminimus, kurie nesustodami lėkė tokiu greičiu, lyg kas be sustojimo verstų, knygos lapus. Lapai tarsi vėduoklė vertėsi tol, kol sustojo ties vienu baltu popieriaus lapu. Tai buvo mano kažkada rašytas laiškas. Jį parašiusi aš išbučiavau raudonai dažytom lūpom. Stebėjau bučinių anspaudus ant balto lapo. Jie buvo nevienodi. Lape skraidė širdutės, šypsenėlės. Gražu, įsižiūrėjau… Man iš tiesų buvo gražu ir linksma… seniai tai buvo…
    Ar gavau atsakymą? Tikriausiai ne. Būčiau prisiminusi, jei būtų parašęs. Bet vis tiek gerai, kad aš išsiunčiau. Na ir kas, kad neatsakė… gražus raudonumas!.. Ar dabar išdrįsčiau vėl parašyti?..       

Pamąstymai

Ne visada suprantam kitus,
Ne visada nesuprantame.
Reikiamą žodį, kai norime,
Ne visada randame.

Kalbame kartais taip daug,
- Nieko nepasakome.
Tylime kartais ilgai,
Mąstome…

Ieškome visą gyvenimą,
Kartais randame,
Galvotrūkčiais skubėdami,
Šitiek prarandame.

Ne visada blogį, kaip gerą
Mokam suprasti.
Ne visada mokame gėryje
Gėrį atrasti.

Manome, esame teisūs
O jau paklydome.
Ir kodėl mes būnam laimingi,
Kartais nežinome.


* * *

Kartais nemalonu, nenorime
Atgal atsigręžti.
Grąžinti tai, kas prarasta
Vėl pratęsti.

Neužtenkam jėgų, kai bėgame
Iš karto sustoti
Ir praeities klaidų
Nebekartoti.

Ir jau visai nemokame
Kaltą užjausti,
Nuoskaudas priešui atleisti,
Ranką paspausti.

Kartais net laimės pamirštame
Nuoširdžiai palinkėti
Ir tam, kuriam pasisekė,
Nepavydėti.


* * *

Neįsižeisk, žmogau,
      Kai tu žiaurus ir piktas
Tampi į žvėrį panašus
      Užpuolusį be jokio tikslo
Gentainį savo
      Nors ir žvėrys
Be nepaaiškinamos priežasties
      Savų nepuola.

Nepyk, žmogau,
     Tačiau šiurkštumas tavo
Aplinkui gimdo
     Neapykantą, o ji
Žemus instinktus
     Ir jau netobulėdamas
Žengi į skurdžią 
    Savo dvasios ubagystę.

Žmogau, neširsk
     Ir kas pajėgs tave įžvelgti
Kai nebetekęs žmoniškojo veido
     Ir nupuolęs,
Lipdais ant veido kaukes, kol išsekęs
Tu su skausmu, žmogau,
     Atsisakai savęs.

* * *

Žmonės,
Argi galite pasakyti,
Kad gyvenimą nugyvenote,
Nepasakę žodžio pikto;
Neapgavę ir nesumelavę.

Apsigaubę
Šventuolių aureolėm
Kitų silpnybes matote.
Atsistoję ant pjedestalų
Savo paveikslus tapote.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai