'09
Kūrybinių rašymų užsiėmimai_Zuzi Zuza Zuzė I

Zuzi Zuza Zuzė arba ZZZ

PATIKRINIMAS

Neįprastai anksti atėjau į parką. Nesimatė nei mamyčių su vežimėliais, nei verslininko taiči pozoje prie į vakarus nukreipusios savo žvilgsnį akmeninės Vilties, nei nuo mirties karštai bėgančio pensininko. Kad taip keliomis dešimtimis metelių anksčiau pasijutus pensininke ir užbėgus insultui už akių, minant parko takelius. Deja, nei sportinių batelių, nei tam reikalingo nusiteikimo 6 val. ryto neturėjau. Tuščia.

Buvau nusprendus patikrinti vieną vyr. redaktoriaus paskelbtą faktą dienraštyje - naktį skulptūrų parke vyksta nusikalstamo pasaulio orgijos.

Tamsoj bijojau eiti viena. Sulaukiau pirmosios ryto šviesos. Pasistačiau mašiną  Daukanto gatvėje ir patraukiau pavojingiausiu keliu – pro Vynerio paminklą link cerkvės. Tikslas kilnus – pereiti nuo stoties kampo iki Liepų g. parko taku, pasiekti Dievo namus, nenumirus visoms blusoms ant kūno. Auksinis cerkvės kupolas spindi iš tolo pro plikas medžių šakas tarsi krentanti milžiniška moneta iš Vynerio delno į vargšo kepurę. Paukščiai jau seniai pabudę, glėbesčiuojasi tarp trečio ir penkto aukšto šakų. Išgirstu keistą garsą, lyg kas nosimi užvedinėtų variklį. Prilėtinu žingsnį, bet vis tiek iriuosi per rytmečio skystą rūką link sklindančio garso. Pamatau du vienas į kitą įsikniaubusius vyrus. Jie susmukę ant akmens, parpia tarsi pūkų lovyje.

Tyliai atsegu fotoaparato dėklą, išsitraukiu ir nusitaikau į miegančius. Tą akimirką vienas atmerkia aptinusią akį, pamato mane ir kad trenks bendrui į pašonę. Abu strykteli tarsi kiškiai lapui ant uodegos užkritus ir puola prie manęs.

Išsigandau. Foto aparatas juk valdiškas, už tris tūkstančius litų reiks ilgam parsiduoti darbdaviui dėl savo nesugebėjimo patikėti redaktoriaus nuomone. Bebėgant kiek kojos įkabina, pajutau kaip pro ausį prašvilpė akmuo ir atsimušė į Šiaurio akmeninį pjedestalą.

Staiga atsitokėjau, sustojau, apsisukau ir pasileidau visu greičiu į anuos du tipus, kurie nesugraibydami po ranka akmens, išsigandę mano staigios permainos, pasileido į priešingą pusę, link cerkvės. Bėgu ir galvoju, - ką reiks jiems pasakyti, o gal padaryti, kai pasivysiu.

Batiuška kaip tik išlipo iš autobuso ir skubriu žingsniu artinosi link cerkvės, - po kelių minučių turėjo prasidėti rytinės pamaldos.

Tiedu tarsi kulkos įlėkė prieš pat batiušką į cerkvę, o aš sustojau, spausdama foto aparatą prie širdies, mintyse žegnodamasi prieš auksinį rytinėje saulėje spindintį cerkvės kryžių.

Ačiū,  Dieve, netapau nusikalstamo pasaulio dalimi iš redaktoriaus straipsnio, nes pasivijus gal būčiau ir primušus tuos žydo Vynerio globojamus parko paukštelius. Paskui koks nors vyr. vyr. redaktorius būtų parašęs – skulptūrų parke nesaugu net benamiams.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai