'09
Kūrybinių rašymų užsiėmimai_Zuzi Zuza Zuzė II

Zuzi Zuza Zuzė arba ZZZ

Mano ryto personažai

Praktikuoju kojų transportą. Labai smagiai rieda. Ypač rytais, kai pašonėje iš gelmių alsuoja marios, virš galvos skraido kirai, tarsi dujų pripumpuoti balionėliai savižudžiai. Nuo 8 valandų pradeda veikti daugelis mano minamos gatvės įmonėlių – transporto remontai, baldų aptraukimo cechai ir dar kažkokios mažytės, skardiniuose pastatuose pasislėpusios žmogui naudingos veiklos.

Pečiuitas vyriokas išlipęs iš savo Mazdos skaniai nusiraugėja tiesiai giedrėjančiam rytui į veidą, kai lenkiu jo nublizgintą mašinytę. Visas toks patenkintas tarsi būtų ne Mazdos, o kokios džipiškai atrodančios gražuolės jodinėtojas. Nerangus chamas, - pagalvoju. O jis jau suka savo eržilo sprandą link, manykime, kolegos remontininko ir nežiūrėdamas į akis, labinasi. Tarsi du kažkieno sustumti baldai, vienas - masyvi, išsižergusi sofa, kitas – naktinis lovos stalelis. Toks kolegos remontininko rytinis susigūžimas, į akies kamputį įstrigęs man prabėgančiai ristele savo ritualinį takelį link muziejaus.

Šiandien nesutikau gatvių valytojos su ryškia skiriamąja liemene ir skaisčiai mėlyna žiemine kepuraite, nesutikau dviejų pensininkių, kurios vedžioja apleisto stadiono takeliais savo mažyčius keturkojus anūkus, tokius išpuoselėtus foteliukų kilimėlius, šeriamus natūraliu maistu, o ne kokiomis ten Pedigripal tabletėmis.

Artėdama link Sinagogų g. 7-o namo, visada žiūriu į antro aukšto pailgus, tamsiai rudų rėmų apjuostus langus. Šio buto palangės nukrautos knygų stirtomis. Man labai patinka žiūrėti į tas, turbūt, nuskaitytas iki žilo plauko knygas, su įtrūkusiomis nugarėlių raukšlėmis, užsilikusiais trupinių skirtukais bei paprastu pieštuku nužymėtas minties trajektorijas.

Kertu mašinų stovėjimo aikštelę, palikdama po kairei Sinagogų gatvę, ir žengiu pro vartus į Senojo turgaus teritoriją.

Neseniai pradėjau drąsiai labintis su turgaus sarge, kuri stovi prie įvažiavimo tarsi sargybinis prie mauzoliejaus, - išdidi turgaus matrona. Ji nelabai pagauna mano gerąsias rytines vibracijas, linksint galvą. O aš jau savinuosi jos draugystę, nes pusę metų eiti pro šalį ir apsimesti, kad jos nepažįstu, - beveik kaip ir nepadoru. Tegul atsipalaiduoja, - ji jau mano bėgančio ryto draugė, kaip ir tas raugėjantis chamas, kaip ir kiemsargė su mėlyna kepuraite, kaip ir storas ponas su raudonu šaliku ir daugelis kitų mano mintyse, tapusių personažais.

Šiandien nesutikau suklypusios eisenos moksleivio iš rusų mokyklos, nepažvelgiančio į mane prasilenkiant, iš po savo storų akinių stiklų. Gal jis susirgo.

Atsirakinu stringančią spyną, įsliuogiu vidun ir iškart pamirštu visus savo prabėgančio ristele ryto personažus.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai